Per pirmaja musu vestuviu nakti mano vyras pasake: „Aš pavargau.“ ir mes nesuguleme kaip vyras ir žmona.
Vidurnakti išgirdau aimanas, sklindancias iš savo anytos kambario.
1. Keista vestuviu naktis Savanoje
Mano vardas Emily Carter, man dvidešimt septyneri, gimiau ir užaugau Savanoje, Džordžijos valstijoje – mieste, garsejanciame ispaniškomis samana?mis, letomis vasaromis ir paslaptimis, kurios tvyro ore tankiau nei dregme.
Mano vyras – arba bent jau aš ta nakti maniau, kad jis toks taps – buvo Danielis Whitmore’as, istorinio dvaro prie Forsyth parko ipedinis, bauginancios ir paslaptingos Margaret Whitmore sunus.
Musu vestuves vyko Whitmore’u šeimos dvare – didžiuliuose baltais kolonomis puoštame name, pastatytame 1889 metais, kur nuo kiekvienos sienos i svecius spoksojo proteviu portretai, tarsi teisejai.
Tai turejo buti laimingiausia mano gyvenimo naktis.
Taciau viskas pasidare ne taip jau nuo tos akimirkos, kai baigesi priemimas.
2. „Aš pavargau.“
Mes iejome i jaunavedžiu miegamaji, ta, kurio langai žvelge i žibintais nušviesta soda.
Tikejausi, kad jis mane pakels ant ranku.
Vietoj to Danielis sunkiai atsiduses atlaisvino kaklaraišti.
„Em,“ tare jis, trindamas spranda, „aš išsekes. Visai nemiegojau praejusia nakti.“
„Ka?“ – nervingai nusijuokiau. – „Tu pavarges… dabar?“
„Ar galime tiesiog pamiegoti?“ Jis venge man i akis pažiureti. „Tik šianakt. Pažadu, rytoj bus tobula.“
Tai iskaudino labiau, nei norejau pripažinti.
Bet prisiverciau nusišypsoti. „Žinoma. Aišku.“
Jis pabuciavo man kakta, ne lupas, ir atsigule, net nenusirenges.
Po keliu minuciu jis jau miegojo… arba apsimete mieganciu.
Negalejau suprasti.
Aš persirengiau švelnia šilkine naktinuke, kurios jam taip ir neparodžiau, atsiguliau i lova ir bandžiau neverkti.
Maždaug 23:54 pradejau snausti.
Ir tada tai išgirdau.
Prislopintas, duslus garsas – aimana – sklindanti iš koridoriaus.
Iš jo motinos kambario.
3. Dvaras vidurnakti
Iš pradžiu sustingau.
Gal tai tiesiog senos medines grindys girgžda.
Gal kas nors numete koki daikta.
Gal…
Dar viena aimana.
Šikart aiški, neabejotinai žmogiška.
Ne skausmas.
Greiciau… neviltis.
Arba palengvejimas.
Arba gedulas.
Atsisedau lovoje.
Namas buvo tamsus, tylus, išskyrus ta garsa.
Pažvelgiau i Danieli – jis gulejo nejudedamas.
Taciau kažkas jo kvepavime atrode… ne taip.
Per daug tolygus.
Per daug kontroliuojamas.
Tarsi jis apsimestu.
Širdis daužesi krutineje, kai išslydau iš lovos ir letai praveriau duris.
Koridoriuje tvyrojo levandu ir citrinu valiklio kvapas – toks, koki Margaret naudodavo visada.
Jos kambarys buvo už triju duru.
Kuo arciau ejau, tuo aiškesni daresi garsai – užspringe, drebantys, pilni emociju.
Ne tai, ko bijojau.
Ne tai, ka iš pradžiu pagalvojau.
Tai buvo verksmas.
Kažkas jos kambaryje verke.
Ir tada išgirdau žingsnius.
Pasitraukiau už aukštos spintos kaip tik tuo metu, kai po jos durimis krustelejo šešelis.
Durys atsivere.
Ir kažkas išejo.
Bet tai nebuvo Margaret.
Tai buvo vyras.
4. Nežinomas vyras dvare
Jis buvo aukštas, placiu peciu, vilkejo tamsu kostiuma, lyg butu ka tik atejes iš laidotuviu.
Veida apšviete tik menkos koridoriaus lempos, bet pastebejau aštrius bruožus ir akis, pilnas kažko sunkaus – liudesio? Pasiryžimo?
Jis išsitrauke nosinaite ir nusivale veida.
Tada sušnabždejo: „Atleisk, Maggie. Man labai gaila.“
Maggie.
Taip Margaret kadaise vadino Danielio tevas.
Bet jo tevas mire prieš dvylika metu.
Man per kuna nubego šiurpuliukai.
Tas vyras atrode kažkur matytas, bet negalejau prisiminti kur.
Staiga jis pasuko galva – akimirka pamaniau, kad jis mane pamate.
Taciau jis tik sunkiai atsiduso ir nuejo ne pagrindiniais, o užpakaliniais laiptais, kaip žmogus, kuris šiuos namus pažista labai gerai.
Kai jis dingo, palaukiau dar trisdešimt sekundžiu, kol sugrižau i savo kambari.
Mano vyras vis dar „miegojo“.
Taciau jo kvepavimas vis dar atrode pernelyg tobulas.
Aš nemiegojau visa nakti.
5. Pusryciai su melagiais
Kita ryta Whitmore’u valgomasis skendejo saules šviesoje – ryškioje, negailestingoje šviesoje.
Margaret sedejo stalo gale, nepriekaištingos laikysenos, gurkšnodama Earl Grey arbata tarsi tai butu vienintelis dalykas, laikantis ja gyva.
Šiandien jos akys buvo aštrios, šaltesnes nei iprastai.
Danielis pasveikino ja pabuciuodamas i skruosta.
„Labas rytas, mama.“
Ji prisiverte nusišypsoti. „Labas rytas, mielasis. Ar gerai išsimiegojote?“
Aš laukiau, kol Danielis pameluos.
Jis ne akimirkos nesudvejojo.
„Geriausiai išsimiegojau per pastaruosius kelis menesius.“
Margaret žvilgsnis nuslydo i mane, tyrinedamas.
Aš tik pasakiau: „Gerai,“ ir atsisedau.
Bet negalejau nustoti žiurejusi i jos rankas – jos lengvai drebejo, kai ji tepe sviesta ant skrebucio.
Ar tai ji verke nakti?
O gal kažkas kitas?
Prieš spedama ka nors pasakyti, iejo liokajus.
„Ponia Whitmore, cia atvyko ponas, nori su jumis pasikalbeti. Sako, kad tai skubu.“
Jos peilis sustingo ore.
„Kas jis toks?“ – greitai paklause ji.
„Jis sake, kad jo vardas – Michael Turner.“
Peilis nukrito i lekšte.
Mano širdis nusirito i kulnus.
Nes aš ta varda žinojau.
Prieš dešimt metu Savanos laikrašciai buvo pilni straipsniu apie Whitmore’u šeimos skandala – esa Margaret turejo romana su vyru vardu Michael Turner, senu jos mirusio vyro draugu.
Danielis visada tikino, kad tai tik paskalos.
Pasirodo… buvo ne paskalos.
6. Paslaptys sode
Margaret praktiškai išleke iš kambario.
Danielis surauke antakius. „Keista… Ji niekada nepriima sveciu taip anksti.“
Aš idemiai ji stebejau. „Tu žinai, kas yra Michael Turner?“
Jis kiek sudvejojo. „Žmogus iš mano tevu praeities. Man jis nepatinka.“
Jo atsakymas buvo per daug išmoktas.
Per daug saugus.
Aš paspaudžiau. „Ar girdejai ka nors nakti?“
„Ne. Kodel klausi?“
„Nieko,“ – pamelavau.
Bet jausmas, kad jis kažka žino, nedingo.
Po pusryciu išejau i soda, apsimetusi, kad grožiuosi fontanu.
Paslepiau save už gyvatvores, kai išgirdau balsus.
Margaret ir Michaelas.
„…tau nereikejo cia ateiti,“ – sušnypšte ji.
„Vakar naktis irode, kad tu vis dar manes reikia,“ – tyliai atsake Michaelas. – „Negalejau taves tokios palikti.“
„Aš neturejau palužti! Ne ju vestuviu nakti!“
„Tu šitaip gyveni jau daugeli metu, Maggie. Pasakyk Danieliui tiesa.“
„Negaliu.“
„Emily irgi turi teise žinoti.“
Man užgniauže kvapa.
Žinoti ka? Kokia tiesa?
Michaelas tese, jo balsas tapo žemas ir tvirtas:
„Jeigu tu jiems nepasakysi, pasakysiu aš. Ypac dabar… kol tai ju nesunaikino.“
Nesunaikino musu?
Ka jie slepe?
Po mano ranka krustelejo gyvatvores šakele, ir Margaret sustingo.
„Girde?jai?“ – sušnabždejo ji.
Aš nejudejau.
Michaelas apsidaire. „Turbut vejas.“
Jie nuejo toliau.
Mano pulsas pamažu nurimo, bet mintys tik greitejo.
Šioje šeimoje kažkas buvo labai, labai negerai.
7. Užrakintas stalcius
Po keliu valandu, kai Danielis išejo atsiliepti i darbo skambuti, nusprendžiau jo kambari patyrineti – atsargiai, pagarbiai, bet labai desperatiškai.
Ir aš kažka radau.
Apatiniame jo rašomojo stalo stalciuje buvo užrakinta medine dežute.
Ne didele, bet sunki.
Tokio tipo, kurioje laikomi laiškai, šeimos relikvijos ar… paslaptys.
Lengvai ja pakraciau.
Viduje suskambejo metalas.
Raktai? Papuošalai? Koks nors daiktas?
Prieš spedama labiau patyrineti, išgirdau žingsnius.
Greitai istaciau dežute atgal, uždariau stalciu ir atsisukau i langa, apsimesdama, kad juo geriuosi.
Danielis iejo, nusišypsojo. „Ka veiki?“
„Tiesiog tyrineju,“ – abejingai gužtelejau peciais.
Jis priejo, pabuciavo man i skruosta ir apsivijo ranka liemeni.
Taciau jo ranka drebejo.
Kodel?
8. Vidurnaktis, vel
Ta vakara po vakarienes Margaret anksti atsipraše ir išejo i savo kambari.
Danielis nuejo nusiprausti po dušu.
Aš apsimeciau miegancia.
12:07 nakties namas vel atgijo šnabždesiais.
Iš koridoriaus.
Iš sodo.
Iš sienu.
Ir staiga—
Klyksmas.
Trumpas, prislopintas, iš Margaret kambario.
Aš pašokau iš lovos ir išbegau i koridoriu.
Taciau kažkas jau bego pirma manes.
Danielis.
Jis taip greitai nuskubejo link mamos kambario, kad net nepastebejo manes už nugaros.
Kai jis isiverže vidun, sustojau tarpduryje.
Margaret sedejo ant grindu, rankose spaude kažkoki sidabrini daikta – maža, raudonu krauju sutepta.
Kraujas.
Danielis atsiklaupe šalia jos. „Mama! Kas atsitiko?“
Ji smarkiai papurte galva. „Ne… nežiurek.“
„Turiu!“
„Ne! Tu viska sugadinsi!“
Taciau jis sugriebe jos rankas ir prievarta jas atvere.
Ir aš pamaciau.
Medaliona.
Sena?, graviruota.
Su tuo paciu simboliu, kuris buvo išraižytas ant Whitmore’u šeimos herbo.
Bet dar svarbiau…
Su tuo paciu simboliu, kuris buvo išdegintas ant medines dežutes jo stalciuje.
Danielio veidas pabalo.
„Mama… tai tiesa? Po tiek metu?“
Margaret apsiverke. „Nesinorejo, kad ji sužinotu taip.“
Ji?
Ar turejo omeny mane?
Tada Danielis sušnabždejo kažka taip tyliai, kad vos pagavau:
„Ji neturi žinoti, kas aš iš tikruju esu.“
Pasaulis po kojomis eme slysti.
Kas jis iš tikruju yra?
9. Pagaliau tiesa
Danielis pagaliau mane pastebejo.
Jo veidas subliuško. „Emily… tai ne taip, kaip atrodo.“
„Tai kaip?“ – paklausiau, ižengdama i kambari.
Prieš jam spejant atsakyti, Margaret nusišluoste ašaras ir sušnabždejo:
„Tavo vyras… ne tas, kuo tu ji laikai.“
Pajutau, kaip iš po koju dingsta žeme.
„Tai kas jis?“ – pašnibždom paklausiau.
Kambaryje stojo ilga, slogiai tyli pauze.
Kol galiausiai Margaret prabilo.
„Danielis… nera mano sunus.“
Iš manes tarsi kas butu išsiurbes ora.
Ji tese, balsas drebejo:
„Jis buvo sukeistas gimimo metu.“
10. Viskas byreja
Žodžiai atrode neimanomi.
Bet ji kalbejo toliau.
Prieš dvidešimt aštuonerius metus Margaret pagimde negyva vaika.
Palužusi ir sukresta, ji sulauke slaugytojos pasiulymo – slaugytojos, kuri slapta buvo isiskolinusi Whitmore’u šeimai.
„Ji man pasiule naujagimi berniuka,“ – sušnabždejo Margaret. – „Sveika. Ji maldavo ji paimti. Sake, kad jo tikrieji tevai jo nenori.“
Tikrieji tevai?
Margaret linktelejo i sidabrini medaliona.
„Jis priklause tikrajam Whitmore kudikiui. Tam, kuri praradau.“
Pažvelgiau i Danieli, balsas drebejo.
„Tu žinojai?“
Jis sunkiai nuryjo. „Tik tris menesius. Radau dokumentus, kai tvarkiau palepe.“
„Ir tu man nieko nepasakei?“ – mano balsas užlužo.
„Nežinojau, kaip. Bijojau, kad tu i mane žiuresi kitaip. Bijojau, kad visi žiures.“
Margaret pridure: „Michaelas buvo tas, kuris tada sužinojo tiesa. Jis padejo man ja nuslepti. Todel ir atejo vakar nakti.“
Staiga viskas susideliojo – verksmas, vyras koridoriuje, paslaptys.
Atsitraukiau.
Visi melai…
Visi momentai, kurie atrode keisti…
Užgriuvo ant manes kaip milžiniška banga.
11. Lužio taškas
Žiurejau i motina ir sunu – arba ne motina ir sunu – purtydama galva.
„Kodel tu klykiai?“ – paklausiau Margaret.
Ji vel pakele medaliona.
„Todel, kad kažkas paliko ji ant mano pagalves. Kažkas, kas žino.“
Man per kuna nubego šaltis.
„Žino… ka?“ – sušnabždejau.
„Kad Danielis nera Whitmore’as,“ – atsake ji. – „Kažkas mus šantažuoja.“
Šantažas.
Nežinomas vyras.
Verksmas.
Paslaptys.
Visa tai buvo susije.
Danielis atsistojo ir ištiese i mane ranka.
„Emily, prašau. Aš vis tiek esu aš. Tai nieko nepakeicia.“
Bet viskas pasikeite.
Viskas.
„Aš net nebežinau, kas tu esi,“ – tyliai ištariau.
Jis kruptelejo tarsi buciau jam sudavusi.
12. Tikroji gresme
Prieš kam nors spejant dar ka nors pasakyti, apacioje pasigirdo garsus trenksmas.
Tada balsas:
„Margaret Whitmore! Atidarykite duris! Mes žinome viska!“
Mano kraujas sustingo.
Danielio veidas pabalo.
„Jie atejo…“ – sušnabždejo Margaret.
„Kas?“ – paklausiau.
Bet giliai širdyje aš jau nujauciau.
Kažkas, kas trokšta Whitmore’u paveldejimo.
Kažkas, kas sužinojo tiesa.
Kažkas, kas paliko ta medaliona ant pagalves.
Apacioje trenkesi durys.
Sunkus žingsniai nuaidejo laiptais aukštyn.
Ir Danielis sugriebe mano ranka.
„Emily, begam!“
13. Pasirinkimas
Mes puoleme per galini koridoriu link tarnu laiptines – tos pacios, kuria vakar nakti ejo Michaelas.
Taciau laiptu viršuje jau stovejo nepažistamasis.
Ne Michaelas.
Kitas.
Jaunesnis.
Su tomis paciomis akimis, kaip ir medalione išgraviruotas Whitmore’u herbo simbolis.
Jis pažvelge i Danieli su neapykanta, kokios dar nebuvau maciusi.
„Tu pavogei mano gyvenima,“ – sušnypšte jis. – „Ir šianakt aš ji atsiimsiu.“
Danielis sustingo.
Aš stipriau suspaudžiau jo ranka.
„Kas jis toks?“ – pašnibždejau.
Danielis sunkiai nuryjo.
„Mano dvynys brolis,“ – pasake jis. – „Tikrasis Whitmore ipedinis.“
