Prieš Taisiją dar buvo sūnus, bet jo neišsaugojo, berniukas mirė kūdikystėje.
Nuo tada Antonina užsisklendė savyje ir visiškai pakluso vyro valiai.
Tėvai augino dukrą meilėje ir rūpestyje, nors tėvas buvo griežtas, jo žodis šeimoje buvo įstatymas.
Motina ir taip paklusdavo, o Taja, kol buvo maža, irgi augo paklusni, tėvų globojama.
Tačiau ji turėjo savo charakterį, o kaime garsėjo grožiu ir protu.
O dvidešimties susiruošė tekėti.
Čia ir subrendo šeimos konfliktas.
Su Jegoru ji susitikinėjo jau metus.
Nusitrynęs posakis „pirmas vaikinas kaime“ šitam gražuoliui tiko kaip nulietas.
Visada nusiprausęs, prižiūrėtas, tėvo kontoroje buvo įrašytas kažkokiu apskaitininku.
Grojo gitara, klube scenoje pasirodydavo, o kaimo merginos aikčiodavo.
Jo tėvas – gerbiamas žmogus, bet apie Jegorą sklido ne itin gera šlovė.
Tarnauti armijoje jis netarnavo, tėvas tuo pasirūpino.
Su kaimo žmonėmis kalbėjo iš aukšto.
Merginos prie jo lipte lipo kaip varnalėšos, o jis tarp jų dainavo it lakštingala, puikuodamasis traukdavo dainas.
Bet paskui jis nukreipė žvilgsnį į Taisiją, ir viskas: išpuiko – pasirinko pačią gražiausią.
Iš paprastos šeimos, na ir kas, bet yra kuo pasigirti.
O Taisija įsimylėjo taip, kad naktimis nemiegodavo, prisimindama jo rankas ant pečių, žvilgsnius akis į akį ir karštus bučinius į lūpas.
Ir štai jis jau pakvietė ją tekėti, o tėvas – nė už ką: taip nebus ir viskas.
— Ne, pasakiau! — garsiai pareiškė jis.
— Neatiduosiu tavęs tam šokėjui.
— Jo siela tuščia.
— Tavo akys nemato, meilė jas apakino, bet paskui man padėkosi, kad tave nuo bėdos apsaugojau.
— Tai ką, man per tavo malonę senmerge likti? — nepasidavė ašarota Taisija.
— Kodėl senmerge? — atsakė jis.
— Ištekėsi už Fjodoro Sytovo.
— Už jo būsi kaip už mūro sienos.
— Vyras, ne kaip tas, tinginys po tėvo sparnu.
— Už ko?! — pasipiktino Taisija.
— Aš netekėsiu už nemylimo.
— Mama, pasakyk jam!
— Ar galima dukrą atiduoti be meilės ir be sutikimo?
— Galima, dukrele, — atsakė motina.
— Mane atidavė, ir mes su tavo tėvu visą gyvenimą taikoje ir gerume pragyvenome.
Ignatas pažvelgė mylimai dukrai į akis.
Suaugusi, graži, užsispyrusi.
Ir jis negalėjo leisti, kad ji gyventų nelaimingą gyvenimą.
— Tu, Taja, dar prisiminsi mano žodžius.
— Dėkosi.
Kitą dieną mergina susitiko su mylimuoju prie ežero, ir kai jį pamatė, širdį suspaudė ilgesys, kad teks skirtis.
Ji norėjo kristi jam ant plačios krūtinės, kad jis tvirtai apkabintų ir nepaleistų.
O Jegoras tik primerkė akis ir paklausė, perbraukęs ranka per savo šilkinius plaukus:
— Na, ką tėvas?
— Piktinasi, turbūt?
— Ar palaimino? — ir šypsosi.
— Ne, Jegoruška, — pravirko Taisija.
— Mums nebūti kartu, jo neįkalbėjau…
Reklama.
Ji vis dėlto prisiglaudė prie jo krūtinės ir raudojo be sustojimo.
— O kuo gi aš netinku į jaunikius?
— Ūkis tvirtas, tėvas ne paskutinis žmogus, meilė pas mus.
— Ar tai viskas nesiskaito?
Jis atstūmė merginą nuo savęs ir spirė koja į jauną ančiuką, atsargiai žingsniuojantį prie vandens.
Tas suplasnojo sparnais ir nugriuvo ant šono.
Taisija pritūpė šalia, bet Jegoras sugriebė ją už alkūnės ir staigiai pakėlė.
— Einam, pasivaikščiosim.
— Laiko turiu mažai.
Jis nusivedė ją į miško pusę, ir ten mergina vos ištrūko iš jo.
Bučiniai buvo saldūs, apkabinimai tvirti.
Tik rankoms jo laisvės ji nedavė.
Atstūmė įkyrų kavalierių ir nubėgo šalin.
O prie ežero sutiko Fjodorą.
Ant žemės gulėjo žvejybos reikmenys, o rankose jis laikė ančiuką.
Pasisveikino su Taisija linktelėjimu ir nuleido akis.
Plaukai styrojo ežiu, veidas paprastas, pečiai platūs, bet ūgis nedidelis.
Argi jį palyginsi su Jegoru?
Ir širdį vėl suskaudo iš ilgesio.
— Štai, radau ant kranto.
— Panašu, kad kojytė sužeista.
— Nunešiu tėvui, pagydys.
Jo tėvas iš tiesų mokėjo gydyti gyvūnus, tuo ir užsiėmė visą gyvenimą.
O Fjodoras dirbo traktorininku ir kartais padėdavo tėvui.
Ūkis pas juos irgi buvo tvirtas, negyveno vargingai, bet ir nesišvaistė.
Dvi seserys ištekėjo, o jis vis dar gyveno su tėvais.
Taisija paraudo, prisiminusi, kaip Jegoras spyrė ančiukui, paglostė jį per sparnelį ir nuėjo toliau.
Gėda jai buvo dėl to, kas įvyko, bet juk nepapasakosi.
O ančiuką jie su tėvu visgi pagydė, kojytė sugijo.
Ir pasiliko jį pas save gyventi.
O netrukus Taisiją sužiedavo su Fjodoru.
Tikriausiai jos tėvas su jo tėvu pasikalbėjo, ir ji negalėjo atsisakyti.
Jegoras įkalbinėjo bėgti su juo, bet kur?
Kokia gėda šeimai!
Ji įsivaizdavo, kaip tėvas pyksta, kaip nelaiminga motina rauda.
O jei jiems nepasiseks ir teks grįžti?
Ne, ji atsisakė.
Jegoras nusisuko ir nuėjo, piktai tarstelėjęs atsisveikindamas:
— Gaila bus, bet vėlai.
— Atgal nebekviesiu.
Netrukus buvo paskirta ir vestuvių diena.
Nelaiminga Taisija verkė ir dieną, ir naktį, bet stengėsi tėvui nepasirodyti su ašaromis.
Darbo metu šiltnamyje, vos atsisėsdavo prie lysvių, taip ir galvodavo sunkias mintis, o ašaros riedėdavo, drėkindamos ir taip derlingą žemę.
Namuose mama ją guodė:
— Neverk, dukrele.
— Tėvas juk savo vaikui blogo nelinkės.
Vestuvių dieną Taja stovėjo prieš veidrodį ir žiūrėjo į savo baltutėlį apdarą.
Tėvai pasistengė, siuvo pagal užsakymą.
Jauna, graži nuotaka buvo akinančiai daili.
Ir jaunikis nebuvo prastas.
Kostiumas jam tiko, marškiniai krakmolyti, su kaklaraiščiu.
Nuo veido vandens negersi.
Bet jo akys žiūrėjo į Taisiją atidžiai, su meile.
O ji nusuko žvilgsnį.
Ji negalėjo atsakyti jam tuo pačiu.
Visiems tose vestuvėse buvo linksma, išskyrus nuotaką ir jaunikį.
Bet jis laikėsi.
O ji pravirko, kai pamatė, kad Jegoras nuo Natalijos Mochovos nė žingsnio neatsitraukia: ir šoka su ja, ir vyno pripila, ir už pečių apkabina.
O Fjodoras bijojo net prisiliesti prie mylimosios, o kai svečiai sušukdavo „Kartu!“ jis ją tik švelniai apkabindavo ir vos pabučiuodavo, o nuo jo lūpų sklido medaus kvapas.
Alkoholio jis tą vakarą nė lašo neragavo.
Naktis praėjo lyg rūke.
Fjodoras jaunutę žmoną apkabino virpančiai, kalbėjo meilės žodžius, vyro pareigą atliko švelniai, su meile.
Taisija nesipriešino, tik vėliau, paryčiais, pravirko.
Ji atidavė save nemylimajam, ir kelio atgal nebebuvo.
Kai saulutė pažvelgė pro langą, Fjodoras atsikėlė, apsirengė ir liūdnai tarė:
— Tu nepriėmei manęs, Taja, nei siela, nei širdimi.
— Aš jaučiu.
— Ir daugiau nesieksiu tavo meilės, kol pati to nenorėsi.
— O pagal įstatymą aš tau vyras, saugosiu ir mylėsiu.
Ir išėjo iš mažo miegamojo.
O ji vėl į ašaras.
Paskui nusiramino: ko čia dabar raudoti.
Reikia įsijungti į naują šeimą.
Uošvė su uošviu laukė pusryčių, ji išėjo, nusišypsojo.
Prisėdo prie stalo.
Priėmė ją gerai, pagarbiai.
Ūkyje padėjo, kuo galėjo, prižiūrėjo lysves ir paukščius.
Ančiukas paaugo, virto gražiu slibinu.
Prisiminė ji, kaip Jegoras jį iš pykčio spyrė, ir pagalvojo: „Toks ir žmoną spirs, nė nesusimąstys.“
Taip ir buvo: jis netrukus vedė Nataliją, bet gyvenimo jokio.
Ji kas antrą dieną visa ašarose bėgdavo pas tėvus.
O Taisijos jausmai jam seniai buvo išblėsę, bet ir vyrui neatsirado.
Siela atšalo, nors Fjodoro gailėjo, bet nepriėmė, neatsiliepė į retas glamonės, neatvėrė savo moteriškų apkabinimų.
O uošvė su mama vis laukė anūkų.
Ir ką jai daryti?
Taip slinko diena po dienos, kol neatsitiko nelaimė.
Naktį kaimo pakraštyje, pas senąją Matvejevną, kilo gaisras.
Beveik visas kaimas subėgo, o Fjodoras vienas pirmųjų nulėkė.
Taisija irgi susiruošė, apsirengė ir bėgte ten.
Troba dega, žmonės aplink – kas su kibirais, kas su kastuvais.
Bando gesinti.
Šone rauda Matvejevna, moterys ją ramina.
— O kur Fjodoras?! — sušuko uždususi Taisija, neradusi jo tarp kitų.
— Tavasis viduje! — atsakė kaimynė, bobutė Klava.
— Auksinis tavo vyras, kiek senutės gėrio spėjo išnešti.
— Na?!
— O kur jis dabar? — jaudinosi moteris, jausdama, kaip širdis iš baimės dėl vyro beveik iššoks.
— Troboje jis, dukrele.
— Pas Matvejevną ten šuniukas, visai mažytis.
— Jis dėl jo ir nubėgo, kad surastų ir gyvūnėlį išgelbėtų…
Ir tada visų akivaizdoje pradėjo griūti stogas.
Visi susiėmė už galvų, pradėjo raudoti.
O Taisijai viskas aptemo akyse, ir ji krito be sąmonės tarsi pakirsta.
Sąmonė sugrįžo nuo to, kad kažkas švelniai glostė jai veidą ir šnabždėjo:
— Tajute, aš čia, su tavimi.
— Išgirsk mane…
Ji atmerkė akis ir pamatė šalia Fiodią, jis žiūrėjo į ją su nerimu, o žvilgsnis toks savas.
Ji apkabino rankomis jam kaklą ir tyliai paklausė:
— O kaip tu, brangusis?
— Juk stogas įgriuvo…
— Spėjau.
— Šuniuką radau už krosnies ir su juo iššokau pro langą.
— O paskui jau stogas pakrypo ir sugriuvo.
Ir ji ėmė jį bučiuoti: į kaktą, į skruostus, į lūpas.
O jis apkabino ją, nusivedė į šalį ir sušnibždėjo:
— Tu čia pasėdėk, brangioji, o aš vyrams padėsiu ir namo eisim.
Štai taip ir atėjo meilė.
Pati, be prievartos.
Dvi jaunos širdys suvirpėjo ir susijungė į viena.
Koks geras vyras buvo Fjodoras!
Ir sūnus pagarbus, ir žentas.
Ir žmoną savo beveik ant rankų nešiojo.
O ji jame sielos neturėjo, nuo jo dulkes nupūsdavo.
Kai jie sužinojo, kad netrukus laukia šeimos pagausėjimas, jie negalėjo atsidžiaugti – ir jauni tėvai, ir seneliai.
Su entuziazmu ėmėsi jiems statyti naują namą.
Tada Taisija priėjo prie tėvo, apkabino, priglaudė skruostą prie skruosto ir su meile sušnibždėjo:
— Ačiū tau, tėveli.
— Tai tu padarei, kad aš būčiau laiminga, ir neatidavei manęs Jegorui.
— Visą gyvenimą prisiminsiu tavo tėvišką meilę ir rūpestį.
— Gerai, dukrele, — atsakė būsimasis senelis.
— Laimė ten, kur ją širdimi jaučia.
— Aš pajutau ir tau atidaviau.
— Gyvenk sveika ir gerbk vyrą.
— O mes, kuo galėsim, padėsim.
— Duok Dieve jums laimės!
