Giulijos pirštai mano rankoje užsibuvo akimirką per ilgai, tarsi jai reikėtų fizinio įrodymo, kad tai, ką ji ką tik išgirdo, buvo tikra.
Jos veidas smarkiai nepasikeitė — ji buvo per daug įgudusi tam — bet kažkas jos akyse įsitempė, kaip durys spragteli, kai užsirakina.
Matteo nusikrenkštė.
„Sofija—“ jis pradėjo, itališka mano vardo versija išsprūdo tarsi refleksas.
Aš švelniai paleidau Giulijos ranką.
„Turėtume eiti“, pasakiau aš, vis dar itališkai, vis dar ramiai.
Tada, Matteo angliškai: „Jau vėlu.“
Jo žandikaulis įsitempė.
„Gal galime pasikalbėti lauke?“
Įvažiavime nakties oras buvo toks aštrus, kad atrodė galintis pjauti.
Matteo stovėjo prie keleivio pusės savo automobilio, rankas laikydamas ant klubų ir spoksodamas į žemę, lyg betonas galėtų jį paaiškinti.
„Tu… tu visa tai supratai?“ – paklausė jis.
„Taip“, pasakiau aš.
„Visą tai.“
Jo veidas paraudo.
„Tai buvo pokštas.
Mano mama — ji kalba kvailystes.
Tu žinai, kokia ji.“
Prieš atsakydama leidau praeiti sekundei.
„Girdėjau, kaip ji mane pavadino ‘ne tavo lygio’.
Girdėjau, kaip tu nusijuokei.“
Jis atvėrė burną, tada ją užvėrė.
„Aš nenorėjau—“
„Ką tu norėjai?“ – paklausiau aš.
Mano balsas liko ramus, ir tai, regis, jį erzino labiau nei pyktis.
„Nes skambėjo taip, lyg tu su ja sutikai.“
Matteo perbraukė ranka per plaukus.
„Tai sudėtinga.
Ji… intensyvi.
Jei jai pasipriešinsiu, ji viską pavers kančia.
Aš bandžiau išlaikyti ramybę naktį prieš mūsų vestuves.“
„Ramybę kam?“ – paklausiau.
Jis staigiai pakėlė žvilgsnį, tarsi klausimas būtų nesąžiningas.
„Visiems.“
Aš lėtai linktelėjau.
„Štai kur problema, Matteo.
‘Visi’ neįtraukė manęs.“
Mes važiavome atgal tyloje, kuri jautėsi kaip naujas kambarys, kuriame nė vienas iš mūsų dar nebuvome buvę.
Prie mano buto jis sekė paskui mane vidun, sustojęs tarpduryje, tarsi nežinotų, ar jam leidžiama įeiti.
„Sofija“, – tarė jis, dabar švelniau.
„Prašau.
Rytojus labai svarbus.
Neleisk mano mamos burnai to sugadinti.“
Aš atsargiai padėjau raktus ant stalviršio.
„Ne tavo mamos burna tai sugadino“, – pasakiau aš.
„Tavo reakcija tai padarė.“
Jis sumirksėjo, užkluptas netikėtai.
Aš tęsiau: „Aš galiu susitvarkyti su moterimi, kuri manęs nemėgsta.
Aš negaliu susitvarkyti su vyru, kuris juokiasi iš jos žiaurumo ir tada prašo mane tai nuryti, kad viskas liktų ‘lengva’.“
Matteo balsas įsitempė.
„Tu darai iš to didesnę problemą, nei ji yra.“
Aš jį stebėjau, iš tikrųjų stebėjau — kaip jis mano skausmą pavertė nepatogumu, kaip jis norėjo mano kantrybės naudos be savo drąsos kainos.
„Gerai“, – tyliai pasakiau.
„Tada tau turėtų būti lengva tai sutvarkyti.“
Jo antakiai susitraukė.
„Ką sutvarkyti?“
Aš įkvėpiau.
„Rytoj, jei tavo mama pasakys ką nors — bet ką — apie tai, kad aš esu žemiau tavo šeimos, tu ją pataisysi.
Nedelsdamas.
Visų akivaizdoje.
Ne vėliau.
Ne privačiai.
Tą pačią akimirką.“
Matteo spoksojo į mane taip, lyg būčiau pasiūliusi jam susideginti.
„Žmonių akivaizdoje?“
„Taip.“
Jis staigiai iškvėpė.
„Sofija, tu nesupranti, kokia ji.“
Aš beveik nusišypsojau.
„Aš suprantu italų kalbą, Matteo.
Aš tiksliai suprantu, kokia ji.“
Jis kartą perėjo kambarį, sustojo ir pažvelgė į mane su frustracijos ir maldavimo mišiniu.
„Jei tai padarysiu, ji sprogs.
Ji sugadins vestuves.“
„Ne“, – pasakiau aš.
„Ji bandys.
O tu ją arba sustabdysi, arba ne.
Apie tai iš tikrųjų ir yra rytojus.“
Jo pečiai nusviro.
„Tu man pateiki ultimatumą.“
„Aš tau suteikiu galimybę“, – pataisiau aš.
„Būti mano vyru, o ne savo mamos padėjėju.“
Jis nutilo.
Tada, labai atsargiai, jis pasakė: „Ryte su ja pasikalbėsiu.
Privačiai.“
Man susitraukė skrandis — ne todėl, kad jis atsisakė, bet todėl, kad jis vis dar nesuprato.
„Šiąnakt apsistosiu pas savo pamergę“, – pasakiau aš, judėdama link miegamojo pasiimti mažo krepšio.
Matteo galva staigiai pakilo.
„Sofija, na baik.“
„Man reikia erdvės“, – pasakiau aš.
„Ir, Matteo?
Jei rytoj pabusi vis dar galvodamas, kad problema esu aš, nes nenoriu šypsotis per nepagarbą… neateik prie altoriaus.“
Kai uždariau duris už savęs, mano rankos pagaliau sudrebėjo.
Ne iš baimės — iš sielvarto.
Nes jau galėjau jausti, kaip formuojasi sprendimo kontūrai, tarsi audra, kurią gali užuosti dar prieš ją pamatydamas.
Aš beveik nemiegojau Mios namuose.
Ji neužvertė manęs klausimais — ji tiesiog užkaitė arbatą, užklojo man kojas antklode ir atsisėdo šalia manęs ant sofos, kol aš spoksojau į sieną, mintyse kartodama juoką prie Giulijos stalo.
Iki vėlaus ryto mano telefonas buvo pilnas žinučių: kirpėja patvirtino laiką, pusseserė klausė apie parkavimą, Matteo rašė „Mums reikia pasikalbėti“, po to „Prašau, atsiliepk“, po to „Aš atvažiuoju.“
Vidurdienį Mia atidarė duris ir rado Matteo, stovintį su džinsais ir suglamžytais marškiniais, laikantį drabužių maišą lyg skydą.
„Man reikia tik penkių minučių“, – pasakė jis.
Mia pažvelgė į mane.
Aš vieną kartą linktelėjau.
Matteo įėjo vidun ir iš karto pradėjo kalbėti, per greitai.
„Aš pasikalbėjau su mama.
Pasakiau jai, kad ji peržengė ribą.
Ji sakė, kad neturėjo to omenyje taip, kaip tu supratai.
Ji sakė, kad tai buvo ‘šeimos humoras’ ir kad tu ją sugėdinai demonstruodama savo žinias.“
Aš nemirktelėjau.
„Ar pasakei jai, kad tu juokeisi?“
Jis sudvejojo.
„Aš pasakiau, kad mes neturėjome—“
„Ar tu atsiprašei?“ – paklausiau aš tiksliai.
„Aš čia“, – nusivylęs pasakė jis.
„Aš stengiuosi.
Gal galime to nedaryti šiandien?“
Aš jį nuodugniai apžiūrėjau.
„Ką ji pasakė apie tai, kad aš esu ‘ne tavo lygio’?“
Jo žvilgsnis nuslydo šalin.
„Ji sakė… kad jai rūpi kultūriniai skirtumai.
Lūkesčiai.“
Aš linktelėjau.
„O ką tu pasakei?“
Matteo pakėlė smakrą, lyg norėtų gauti įvertinimą už pastangas.
„Aš jai pasakiau būti maloniai.“
Man krūtinę suspaudė kažkas panašaus į gailestį.
„Matteo… ‘būti maloniai’ nėra mane ginti.
Tai ją kontroliuoti.“
Jo veidas sukietėjo.
„Tu nori, kad rinkčiausi tarp savo mamos ir žmonos.“
„Aš noriu, kad tu pasirinktum mus, kai kas nors bando mus pažeminti“, – pasakiau aš.
„Tai apima ir tavo mamą.“
Jis pravėrė burną, tada vėl ją užvėrė.
Tyla atsakė už jį.
Mia sukryžiavo rankas.
„Tai kas dabar?“
Matteo pažvelgė į mane, dabar jau beviltiškai.
„Sofija, prašau.
Mes mylime vienas kitą.
Neišmesk visko dėl vienos kvailos vakarienės.“
„Vienos vakarienės“, – pakartojau aš, ir mano balsas pagaliau įtrūko.
„Tai nebuvo viena vakarienė.
Tai buvai tu, juokiantis iš manęs.
Tai buvai tu, saugantis jos komfortą mano orumo sąskaita.
Ir tai tu, vis dar elgiantis taip, lyg aš būčiau perdėta, norėdama elementarios pagarbos.“
Jo akys suspindo.
„Aš galiu pasikeisti.“
„Ne pakankamai greitai šiam kartui“, – tyliai pasakiau aš.
Aš atsistojau.
Mano rankos buvo tvirtos.
„Aš netekėsiu už vyro, kuris jau yra vedęs savo mamos pritarimą.“
Matteo veidas subliūško.
„Sofija…“
Aš pati palydėjau jį iki durų.
Pakeliui pasakiau tai, ką buvau sulaikiusi, nes tai atrodė per daug galutina.
„Vakar vakare, itališkai, ji mane išbandė“, – švelniai pasakiau aš.
„O tu juokeisi, tarsi būtum jos pusėje.
Jei šiandien už tavęs ištekėsiu, tai bus vaidmuo, kurį priimu visam laikui — pašalinė, iš kurios visi juokauja, kol aš toliau šypsausi.“
Jis sunkiai nuryjo.
„Aš nemaniau, kad tu išeisi.“
„Tai dar viena problema“, – pasakiau aš.
„Tu nemanai, kad turi būti geresnis.“
Jam išėjus, aš paskambinau į renginio vietą.
Tada ceremonijos vedėjui.
Tada savo tėvams.
Kiekvienas skambutis jautėsi lyg traukčiau siūlą, apvyniotą aplink mano plaučius.
Žmonės verkė, ginčijosi, maldavo.
Aš išlikau švelni, bet tvirta.
Po pietų, kai mano vestuvinė suknelė kabojo nepaliesta drabužių maiše, aš apsivilkau džinsus ir megztinį ir viena išėjau pasivaikščioti.
Niujorkas judėjo aplink mane kaip visada — automobiliai, garų angos, nepažįstamieji, nešantys savo asmenines nelaimes.
Mano telefonas dar kartą suvibravo.
Žinutė nuo Giulijos, pagaliau.
Giulia: Mi dispiace se ti sei offesa.
Matteo è un bravo ragazzo.
Non fare una scenata.
Atsiprašau, jei įsižeidei.
Matteo yra geras berniukas.
Nedaryk scenos.
Aš pažvelgiau į ekraną, tada atsakiau itališkai:
Sofia: La scena l’hai fatta tu.
Io sto solo chiudendo il sipario.
Sceną sukūrei tu.
Aš tik uždarau uždangą.
Ir pirmą kartą po daugelio dienų mano plaučiai prisipildė oro iki galo.
