„O aš jau beveik susiruošiau“, – tyliai atsakė Nataša.
„Ir su Liuda taip seniai nesimatėm, aš galvojau…“
„Gal be tų sentimentų, gerai?
Aš jau viską pasakiau.
Per naujuosius metus liksi namie viena.
Man gėda su tavimi eiti į svečius“, – irzliai pasitaisęs kaklaraištį, Andrius pažvelgė į prieškambario veidrodį.
„Ar seniai į save žiūrėjai?“
Nataša sustingo prie lango, automatiškai pasitaisydama peruką.
Rankai sudrebėjus ji susiraukė nuo aštraus sąnarių skausmo – terapijos pasekmės.
„Aš suprantu“, – tyliai tarė ji.
„Tau tikrai reikia prasiblaškyti.
Paskutiniai šeši mėnesiai buvo per daug sunkūs.“
„Sunkūs?“ – jis staigiai atsisuko.
„Tai dar švelniai pasakyta.
Aš jau ir neprisimenu, kada paskutinį kartą kur nors kartu išėjome.
Vienos ligoninės ir vaistinės…“
„Atsiprašau.“
„Kokia nauda iš tavo atsiprašymų?“ – Andrius perbraukė ranka per plaukus.
„Žinai, kartais žiūriu į mūsų vestuvines nuotraukas ir netikiu, kad ten buvai tu.
Kur viskas dingo, a?
Kur ta graži, ryški moteris?“
Nataša patylėjo.
Ką čia pasakysi?
Taip, prieš penkerius metus ji buvo kitokia – liekna, su puikiais tamsiais plaukais iki juosmens, visada besišypsanti.
O dabar veidrodyje atsispindėjo svetima moteris – nuo vaistų patinęs veidas, nevykusiai parinktas perukas, užgesęs žvilgsnis.
„Gerai“, – Andrius apsivilko paltą.
„Aš važiuoju pas Michailovus.
Nepamiršk išgerti vaistų.“
Kai durys už vyro užsivėrė, Nataša lėtai nugrimzdo į krėslą.
Jėgų beveik nebeliko – paskutinis kursas išspaudė visas sultis.
Tačiau ji laikėsi.
Ji privalėjo laikytis.
Už lango mirgėjo šventinės švieselės.
Visas miestas ruošėsi Naujiesiems metams – girliandos ant medžių, išpuoštos vitrinos, skubantys su dovanomis žmonės.
Anksčiau ji irgi mėgo šią šventę.
Jie su Andriumi visada ją švęsdavo triukšmingai, linksmai, su draugais…
Prieš šešerius metus, per tokį pat išvakarinių vakarą, jie susipažino.
Ji dirbo redaktore didelėje leidykloje, jis – sėkmingu teisininku.
Bendri draugai, Michailovai, surengė vakarėlį.
Andrius visą vakarą nenuleido nuo jos akių, o paskui pasisiūlė palydėti.
Jie kalbėjosi iki ryto, vaikščiodami snieguotomis gatvėmis.
O po metų buvo vestuvės.
Graži pora, sakė visi.
Laiminga šeima.
Vyras nešiojo ją ant rankų, didžiavosi jos sėkme darbe, kūrė ateities planus.
Namai, vaikai, kelionės…
Viskas pasikeitė prieš pusantrų metų.
Atsitiktinis kraujo tyrimas, susirūpinęs gydytojo veidas, baisi diagnozė.
Pirmus kelis mėnesius Andrius laikėsi šauniai – vežiojo po ligonines, parūpindavo vaistų, budėdavo prie lovos.
O paskui… paskui ėmė tolti.
Iš pradžių tai buvo smulkmenos – dirglumas balse, pavargę atodūsiai, ilgas užsibuvimas darbe.
Paskui vis atviriau reiškiamas nepasitenkinimas jos išvaizda.
Kreivi žvilgsniai į peruką, pastabos dėl svorio, atsisakymas kartu kur nors išeiti į žmones.
Telefono skambutis išplėšė ją iš slogų minčių.
„Nataš, labas!“ – susirūpinęs Liudos, Mišos Michailovo žmonos, balsas.
„Andrius sakė, kad tu blogai jautiesi.
Gal atvažiuoti pas tave?“
Nataša stipriau suspaudė ragelį:
„Jis… jis pasakė, kad aš blogai jaučiuosi?“
„Na taip.
Todėl, girdi, vienas ir atėjo.
O kas tokio?“
Ir tada Nataša pravirko.
Ašaros riedėjo skruostais, balsas drebėjo:
„Jis ne dėl to vienas atėjo, Liuda.
Jam tiesiog gėda su manimi rodytis.
Aš juk… dabar, švelniai tariant, nekaip atrodau.“
„Ką reiškia „gėda“?“ – Liudos balse nuaidėjo metalinė gaida.
„Gerai, aš tuoj atvažiuosiu.“
„Nereikia, tikrai…“
„Reikia, Nataša.
Labai reikia.“
Po pusvalandžio Liuda jau buvo pas ją.
Ji apžvelgė budriu žvilgsniu ašarotą draugės veidą, tylėdama nuėjo į virtuvę ir įjungė arbatinuką.
„Pasakok.“
„Ką čia pasakoti?“ – Nataša nusišluostė ašaras.
„Pati viską matai.
Baisi pasidariau, stora.
Plaukai…“ – ji palietė peruką.
„Anksčiau buvau šokoladukas, o dabar…“
„Koks dar šokoladukas?“
„Taip Andrius mane anksčiau vadino.
Dėl tamsių plaukų ir rudų akių.
O dabar… dabar tik raukosi.“
Liuda išsitraukė iš rankinės saldainių dėžutę ir pastūmė Natašai:
„Žinai, aš visada žavėjausi tavo dvasios stiprybe.
Prisimeni, kaip susipažinom?“
„Per tą naujametinį vakarėlį, kur aš su Andriumi susitikau.“
„Taip.
Tada buvai tokia ryški, pasitikinti savimi…
Kas būtų pagalvojęs, kad gyvenimas taip pasisuks.
Bet aš tikiu – tu susitvarkysi.
Tu stipri.“
„Nesijaučiu stipri,“ – tyliai atsiliepė Nataša.
„Tau ir nereikia dabar jaustis stipria.
Tiesiog leisk sau būti silpnai.
Ir leisk man tau padėti.“
„Žinai, kas skaudžiausia?“ – Nataša mechaniškai paėmė saldainį.
„Prieš penkerius metus viskas buvo gerai.
Mes buvome laimingi, šimtą kartų kalbėjom, kaip susilauksim vaikų, kaip juos kartu auginsim…
O kai tik aš susirgau – viskas.
Lyg kitu žmogumi būtų tapęs.“
„Ne kiekvienas atlaiko tokius išbandymus,“ – atsargiai tarė Liuda.
„Aš tai suprantu.
Tikrai suprantu.
Pusantrų metų – ne juokai.
Ligoninės, lašelinės, nuolatiniai tyrimai…
Kartais pati savęs veidrodyje nepažįstu.
Bet žinai, kas baisiausia?“
„Kas?“
„Kad jis tiesiai nepasako.
Visos tos išsisukinėjimo priežastys – tai man bloga, tai jam darbe užtrukti reikia…
O šiandien štai – „gėda su tavimi į svečius eiti“.
Nors kartą atvirai pasakytų, kad nebemyli.“
Liuda stipriai suspaudė draugės ranką:
„Važiuojam pas mus.
Tikrai, važiuojam.
Gana jau sėdėti namie ir savęs gailėtis.“
„Tokios išvaizdos?“ – kartėliai šyptelėjo Nataša.
„Kas negerai su tavo išvaizda?
Na taip, perukas.
Na taip, patinimai nuo vaistų.
Ir kas iš to?
Tu gyva, Nataša.
Ir tu kovoji.
Tai svarbiausia.“
„O kaip Andrius?
Jis juk ten…“
„Tebūnie pamato, ką praranda.
Ką išduoda.
Na, kelkis.
Turiu tau siurprizą.“
Po valandos Nataša sėdėjo Liudos miegamajame, o draugė „kerėjo“ prie jos veido:
„Štai taip… truputis toninio kremo, kad paslėptume patinimą.
Šiek tiek skaistalų…
O dabar žiūrėk!“
Ji ištiesė Natašai naują peruką – kaštoninį kare su lengva banga.
„Čia… čia man?“
„Tau, tau.
Aš jį dar prieš mėnesį nupirkau, vis progos laukiau padovanoti.
Matuokis!“
Naujas perukas iš tiesų buvo kur kas sėkmingesnis už senąjį – ir spalva natūralesnė, ir veido formos taip neišryškino.
„O dabar suknelė,“ – Liuda ištraukė iš spintos tamsiai mėlyną šilką.
„Ji laisvo kirpimo, bet kartu elegantiška.
Ir bateliai su nedideliu kulniuku…“
„Liuda, kam visa tai?“
„Tam, kad prisimintum – tu esi moteris.
Graži, protinga, stipri.
O ne ligonė, dėl kurios reikia gėdytis.“
Svetainėje jau buvo susirinkę svečiai.
Nataša nedrąsiai sustojo tarpdury – pirmą kartą per pusmetį ji atsidūrė didesnėje kompanijoje.
Tačiau niekas į ją nepažvelgė su gailesčiu ar priešiškumu.
Priešingai, seni draugai nuoširdžiai apsidžiaugė ją pamatę.
O paskui ji tai pamatė.
Tolimajame kampe, prie židinio, Andrius kažką gyvai pasakojo nepažįstamai blondinei.
Mergina koketiškai juokėsi, uždėjusi ranką jam ant peties.
O paskui… paskui ji tiesiog atsisėdo jam ant kelių.
Pasaulis lyg sustojo.
Nataša pajuto, kaip kraujas nuteka iš veido.
Kažkur šalia atsiduso Liuda, tačiau jos balsas skambėjo lyg iš toli.
Ji tyliai apsisuko ir išėjo.
Lėtai nulipo laiptais, išėjo į gatvę.
Šlapias sniegas krito ant veido, bet ji to nepastebėjo.
Galvoje sukosi viena mintis: „Štai kaip.
Štai kodėl jis nenorėjo manęs imti su savimi.“
„Nataša!
Palauk!“ – Liuda pasivijo ją jau prie laiptinės.
„Kur tu eini?
Lauke šalta…“
„Namo,“ – tyliai atsakė Nataša.
„Ačiū tau už viską, bet… aš važiuoju namo.“
„Aš dabar jam viską išrėksiu!
Kaip jam apskritai užteko įžūlumo…“
„Nereikia,“ – Nataša papurtė galvą.
„Nesakyk jam, kad aš buvau atėjusi.
Prašau.“
„Bet…“
„Liuda, aš viską nusprendžiau.
Taip bus geriau.“
Namuose ji ilgai sėdėjo tamsoje, žiūrėdama į mirgančias girliandas lange.
Galvoje tarsi įsijungė atbulinis visų tų smulkmenų skaičiavimas, kurių ji anksčiau nenorėjo pastebėti.
Jo ilgas užsibuvimas darbe.
Keisti skambučiai, po kurių jis išeidavo į kitą kambarį.
Nauji kvepalai.
Išsiblaškęs žvilgsnis, kai ji kalbėdavo apie ateities planus…
„Kaip aš buvau akla,“ – galvojo Nataša.
„Viską nurašiau nuovargiui, stresui dėl mano ligos.
O jis tiesiog susirado kitą – jauną, sveiką, gražią.“
Andrius grįžo paryčiais.
Nuo jo dvelkė brangiu alkoholiu ir svetimais kvepalais.
„Nemiegi?“ – nustebo jis, pamatęs žmoną virtuvėje.
„Kodėl neįjungei šviesos?“
„Mums reikia pasikalbėti,“ – tyliai tarė Nataša.
„Gal rytoj, gerai?
Galva plyšta…“
„Ne, dabar.
Aš paduodu skyryboms.“
Jis sustingo virtuvės tarpduryje:
„Ką?“
„Skyrybos, Andriau.
Aš taip daugiau negaliu.“
„Tu ką, išproto išėjai?“ – jis įjungė šviesą, prisimerkė nuo ryškios lempos.
„Kokios dar skyrybos?
Kodėl?“
„Todėl, kad tu manęs nebemyli.
Ir aš nenoriu būti našta.“
„Kokia nesąmonė!“ – jis nervingai patempė susiglamžytus marškinius.
„Tu pati sau prisigalvoji.
Čia viskas nuo vaistų, hormonų…“
„Ne,“ – ji papurtė galvą.
„Ne vaistai čia kalti.
Čia gyvenimas.
Tu jaunas, gražus, sėkmingas vyras.
Kam tau tokia žmona kaip aš?“
„Baik!
Tu…“
„Aš šiandien mačiau tave pas Michailovus,“ – tyliai tarė Nataša.
Andrius nublanko:
„Ką?“
„Mačiau tave su ta blondine.
Ir žinai ką?
Aš net nepykstu.
Aš tave suprantu.“
„Nataš…“
„Ne, rimtai, suprantu.
Tau sunku.
Visos tos ligoninės, vaistai, procedūros…
Tu juk tam nesirašei.
Tu norėjai gražios žmonos, vaikų, normalios šeimos.
O gavai…“
Ji kartėliai šyptelėjo, perbraukė ranka per peruką:
„O gavai štai ką.
Pliką riebią tetą, kuri ryja saujomis tabletes ir negali tau padovanoti vaiko.“
„Liaukis!
Tu kliedi!“ – jis trenkė kumščiu į stalą.
„Kliedžiu?
O tai, kad tau gėda su manimi kur nors pasirodyti – ne kliedesys?
Tai, kad meluoji draugams apie mano savijautą, tik kad nereikėtų manęs imti kartu – tai normalu?“
Andrius tylėjo, nuleidęs galvą.
„Matai,“ – jau ramiau tarė Nataša.
„Tu net negali to paneigti.
Aš tavęs nekaltinu.
Tikrai.
Tiesiog… tiesiog geriau mums dabar išsiskirti.
Kol dar galime išlikti draugais.“
„O kaip tavo gydymas?“ – prislopintu balsu paklausė jis.
„Susitvarkysiu.
Yra mama, draugai.
Ir paskui…“ – ji giliai įkvėpė.
„Paskui, aš nenoriu, kad tu savo gyvenimą iššvaistytum mano slaugymui.
Tu nusipelnei daugiau.“
„Bet juk prisiekiau…
Džiaugsme ir varge, ligoje ir sveikatoje…“
„Priesaikos duodamos nuoširdžiai, Andriau.
O gyvenimas dažnai pasirodo esąs sudėtingesnis.
Eik.
Gyvenk.
Būk laimingas.“
Jis pakėlė į ją akis – sutrikusias, beveik vaikiškas:
„Tu tikrai to nori?“
„Noriu, kad abu būtume laisvi.
Laisvi nuo įsipareigojimų, nuo kaltės jausmo, nuo būtinybės apsimetinėti.“
Po mėnesio jie išsiskyrė.
Tyliai, be skandalų.
Andrius primygtinai pareikalavo palikti butą Natašai ir toliau padėjo pinigais gydymui.
Dar po pusmečio prasidėjo remisija.
Pamažu atslūgo patinimai, ataugo plaukai.
Leidykloje, kurioje ji anksčiau dirbo, pasiūlė nuotolinį darbą.
Gyvenimas pamažu, bet užtikrintai ėmė dėliotis į vietas.
Po metų nuo skyrybų ji atsitiktinai sutiko Andrių prekybos centre.
Jis buvo su ta pačia blondine, jau nėščia.
„Labas,“ – nedrąsiai tarė jis.
„Tu… tu gerai atrodai.“
„Ačiū,“ – ji nusišypsojo.
„Tu irgi.
Beje, sveikinu.“
Ir pirmą kartą per ilgą laiką tai buvo nuoširdi šypsena.
Nes ji tikrai džiaugėsi – už jį, už save, už tai, kad kiekvienas iš jų rado savo kelią.
Vakare paskambino Liuda:
„Na, kaip tu?
Girdėjau, kad tu jį sutikai…“
„Žinai,“ – susimąsčiusi atsakė Nataša, „aš esu dėkinga likimui.
Už viską.“
„Už ką būtent?“
„Už ligą – ji parodė, kas tikras draugas, o kas tiesiog šalia.
Už skyrybas – jos suteikė man laisvę ir jėgų gyventi toliau.
Už tai, kad išgyvenau ir atradau save.
Tikrąją save.“
Padėjusi ragelį ji priėjo prie lango.
Lauke krito sniegas – visai kaip tą naujametinę naktį prieš metus.
Tačiau dabar tai buvo visai kitas sniegas.
Naujo gyvenimo sniegas, kuriame ji pagaliau išmoko būti laiminga.
Tiesiog laiminga moteris, kuri žino savo vertę.
Kuri nebesigėdija savo randų – nei išorinių, nei vidinių.
Kuri suprato svarbiausia: kartais reikia paleisti praeitį, kad ateitis galėtų įeiti į tavo gyvenimą.
Praėjo penkeri metai.
Nataša neskubėdama ėjo per prekybos centrą, rinkdama dovanas Naujiesiems metams.
Su kulniukais, elegantišku paltu, trumpa šukuosena – ji jau seniai nusprendė nebeauginti ilgų plaukų, taip patogiau.
„Atsiprašau,“ – ją prie juvelyrikos parduotuvės vitrinos sustabdė moteris.
„Ar galiu paklausti, kur darėtės tokią šukuoseną?“
Nataša nusišypsojo – tokius klausimus dabar girdėdavo dažnai.
Niekas jau nė neįtarė, kad kadaise ji nešiojo peruką.
Kišenėje vibravo telefonas – žinutė nuo Liudos: „Nepamiršk, šeštą pas mus!“
Šiandien pas Michailovus rinkosi „sena kompanija“.
Turėjo ateiti ir Andrius – su žmona ir maža dukrele.
Ir tai buvo normalu.
Tiesiog gyvenimas, kuriame visiems užteko vietos.
„Natailja Sergejevna!“ – prie kavinės įėjimo ją pašaukė jauna, išvargusiu veidu moteris.
„Ar galiu su jumis pasikalbėti?“
Nataša iškart atpažino tą žvilgsnį – išgąsdintą, pasimetusį.
Lygiai toks pats buvo ir jos pačios prieš penkerius metus.
„Žinoma, Ania.
Sėskitės.“
Su Ania ji susipažino prieš mėnesį savitarpio pagalbos grupėje.
Nuo tada ji reguliariai konsultuodavo tokias pat sutrikusias, išsigandusias moteris.
Be gailesčio – ji tiesiog dalijosi patirtimi, palaikė, padėjo patikėti savimi.
Gyvenimas tęsėsi.
Visai ne toks, kokį ji buvo įsivaizdavusi anksčiau.
Tačiau, galbūt, net geresnis.
Nes buvo tikras.
