Štai todėl ir pasamdžiau jai profesionalus!
Sąskaitą už valymo paslaugas…
— Kati, aš dėl šeštadienio, — pradėjo Andrejus, įeidamas į virtuvę.
Jis sustojo kambario viduryje, demonstratyviai nerūpestingai atsirėmęs į durų staktą.
Tas gestas, kuris turėjo atrodyti atsipalaidavęs, jį išdavė iš karto.
Taip jis visada pradėdavo šitą pokalbį.
Kartą per tris mėnesius.
Prieš mamai atvažiuojant.
Katė nenuleido akių nuo planšetės ekrano, tik lėtai perbraukė pirštu per stiklą, versdama kažkokį straipsnį apie skandinavišką dizainą.
Vakaro šviesa krito ant jos veido, darydama jį ramų, beveik be rūpesčių.
Ji nepasakė nė žodžio, leisdama jam pačiam išvystyti mintį.
Ji žinojo, kas bus toliau, mintinai, kaip išmoktą vaidmenį prastame spektaklyje.
— Mama skambino, patvirtino.
Bus trečią, — tęsė jis, matydamas, kad jo užuomina liko nepastebėta.
— Aš tik pagalvojau… gal šį kartą viską padarykim idealiai?
Atsimeni, kaip praeitą kartą ji pastebėjo dulkes ant viršutinių lentynų svetainėje?
Jis tai pasakė švelniai, beveik atsiprašinėdamas, tarsi abu būtų buvę neįtikėtino Tamaros Igorevnos pastabumo aukos.
Tarsi ne jis pats paskui visą vakarą vaikščiojo surūgęs, o Katė, praleidusi visą ankstesnę dieną tvarkydamasi, nesijautė apspjauta.
Katė pagaliau pakėlė į jį akis.
Žvilgsnis buvo švarus, aiškus, be nė šešėlio įprasto susierzinimo.
— Atsimenu, — ramiai pasakė ji.
— Tu nori, kad šį kartą ant lentynų nebūtų dulkių.
Supratau tave.
Toks paprastas ir greitas sutikimas Andrejų sutrikdė.
Paprastai šiame etape prasidėdavo ginčai.
Jis jau buvo pasiruošęs priekaištams ir gynybinei kalbai apie tai, kaip stipriai ji pavargsta.
— Na taip… ir dar, — drąsiau tęsė jis.
— Salotos.
Tos, su vištiena.
Gal pabandytum kitokį padažą?
Nes praeitą kartą jos buvo… na, šiek tiek prėskos.
Mam ai.
— Prėskos, — tarsi aidas pakartojo Katė.
Ji padėjo planšetę ant stalo ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.
Jos poza pasikeitė, tapo labiau susikaupusi, dėmesinga.
Tarsi ji būtų studentė paskaitoje, bijodama praleisti svarbią detalę.
— Gerai.
Kitas padažas.
Dar kas nors?
Aptarkim iš karto viską, kad nieko nepamirščiau.
Andrejus pasijuto nejaukiai.
Šis dalykiškas tonas jam buvo neįprastas.
Jis tikėjosi emocijų, ginčo, bet ko, tik ne šito šalto konstruktyvumo.
— Na ne, apskritai viskas visada gerai…
Tiesiog… — jis sutriko, rinkdamas žodžius.
— Tiesiog norisi, kad mama atvažiuotų ir pailsėtų siela.
Kad matytų, jog jos sūnui viskas visiškai tvarkoje.
Kad jos niekas nenuliūdintų.
Ji pas mane viena.
Ji nusipelno paties geriausio.
Štai ji.
Pagrindinė frazė.
Ta pati, kurią jis kartodavo kiekvieną kartą, kaip universalų užkeikimą, pateisinantį bet kokius reikalavimus ir bet kokią kritiką.
— Paties geriausio, — lėtai, beveik skiemenimis tarė Katė.
Jos lūpas palietė vos pastebima, keista šypsena.
— Štai čia labai svarbus patikslinimas, Andrejau.
Ačiū, kad tai pasakei.
Nes aš visada stengdavausi padaryti tiesiog „gerai“.
O pasirodo, reikia „paties geriausio“.
— Na žinoma! — nudžiugo jis, nusprendęs, kad ji pagaliau jį teisingai suprato.
— Būtent!
Kad kaip geriausiuose namuose!
Kad ir švara būtų ideali, ir maistas — kaip restorane.
Kad ji matytų, jog aš neapsirikau, kad mano žmona — auksas!
Jis priėjo ir apkabino ją per pečius, pasijutęs laimėtoju neįvykusiame mūšyje.
Jis pasiekė savo be skandalo.
Katė stovėjo jo glėbyje tiesi ir nejudri, kaip statula.
Jos rankos kabojo palei kūną.
Ji žiūrėjo kažkur pro jį, į sieną, ir šypsena jos veide tapo platesnė, bet ne šiltesnė.
Atvirkščiai, lūpų kampučiuose atsirado kažkas aštraus, plėšraus.
— Nesijaudink, brangusis, — pasakė ji tyliai, bet aiškiai.
— Šį kartą bus būtent taip.
Tavo mama gaus patį geriausią.
Aš tau tai pažadu.
Ji bus absoliučiai, visiškai viskuo patenkinta.
Šeštadienis atėjo su nuosprendžio neišvengiamumu.
Andrejus, pakeliui namo užsukęs nupirkti mamai didžiulės astrų puokštės, įėjo į butą apie antrą valandą dienos.
Jis buvo pasiruošęs viskam: chlorkės kvapui, verčiančiam ašaroti, dulkių siurblio ūžesiui, išsekusios, bet paklusnios Katės vaizdui sename chalate, blaškomai tarp viryklės ir kriauklės.
Jis buvo pasiruošęs įeiti, pakabinti striukę ir globėjiškai pasakyti: „Na, kaip tu čia, kovotoja?
Reikia pagalbos?“, puikiai žinodamas, kad pagalbos jau neprireiks.
Tačiau butas pasitiko jį kurtinančia, tiršta tyla.
Įprasto chaoso nebuvimas buvo toks akivaizdus, kad beveik jautėsi fiziškai.
Kvepėjo ne maistu ir valikliais.
Kvepėjo kaip brangaus viešbučio vestibiulyje — gėlių difuzoriaus, baldų poliruoklio ir kažko neapčiuopiamai sterilaus mišiniu.
Oras buvo vėsus ir visiškai be gyvybės.
Jis nuėjo į svetainę.
Katė sėdėjo fotelyje.
Ji vilkėjo elegantišką namų suknelę iš tamsiai žalio šilko, plaukai buvo suformuoti minkštomis bangomis, veidas — su lengvu makiažu.
Ji neskubėdama skaitė kietu viršeliu knygą, o šalia jos ant staliuko stovėjo puodelis su garuojančia kava.
Ji pakėlė į jį akis, ir jose nebuvo nė šešėlio nuovargio ar panikos.
Tik ramus, laukiantis smalsumas.
— Labas, — pasakė ji, tarsi jis būtų grįžęs iš įprasto pasivaikščiojimo, o ne likus valandai iki ketvirtinio patikrinimo pradžios.
Andrejus sustingo tarpduryje, jo smegenys desperatiškai bandė sulyginti vaizdą su realybe.
Puokštė jo rankoje staiga pasirodė juokinga ir svetima šioje sterilioje aplinkoje.
— Kas… vyksta? — paklausė jis, apžvelgdamas kambarį.
Parketas blizgėjo.
Ne dulkelės.
Nė vieno nereikalingo daikto.
— Nieko nevyksta, — Katė gurkštelėjo kavos.
— Aš ilsėsiuosi.
Netrukus atvažiuos tavo mama, reikia ją pasitikti žvalią ir pailsėjusią.
Argi ne taip?
— Žvalią? — jo balsas ėmė skambėti panikos gaidelėmis.
— Kati, o vakarienė?
Tvarkymas?
Mama bus po valandos!
Tu ką, nieko nedarei?
Tu pamiršai?
Jis, nelaukdamas atsakymo, puolė į virtuvę.
Ir ten jo laukė antras smūgis.
Virtuvė spindėjo.
Stalviršiai buvo tušti ir nušveisti iki veidrodinio blizgesio.
Viryklė — šalta ir nekaltai švari.
Jis truktelėjo orkaitės dureles.
Viduje buvo tamsu ir tuščia.
Kriauklėje nebuvo nė vienos lėkštės.
— Kati! — jo balsas nutrūko į šauksmą.
Jis grįžo į svetainę, jo veidas iškrypo nuo pykčio ir baimės mišinio.
— Kas čia per pokštai?
Tu nusprendei man surengti boikotą?
Tiesiai prieš mamos atvažiavimą?
— Nusiramink, Andrejau, — ji pervertė knygos puslapį net nepažvelgusi į jį.
— Aš juk tau pasakiau, kad viskuo pasirūpinau.
Aš pažadėjau, kad tavo mama gaus patį geriausią.
Ir aš tesėjau žodį.
— Kaip tu pasirūpinai?! — jis beveik duso.
— Šaldytuve pelė pasikorė!
Orkaitėje galima miegoti!
Kuo mes ją maitinsim?
Sumuštiniais?
Tu bent įsivaizduoji, ką ji pasakys?
Ką ji apie mane pagalvos?!
Jis vaikščiojo po kambarį iš kampo į kampą, kaip žvėris narve.
Jį siutino viskas: jos ramybė, ta kvaila šilkinė suknelė, svetimo parfumo kvapas jo namuose.
Jis jautė, kad praranda kontrolę, kad jo įprastas, jo susikurtas pasaulis griūva akyse.
O ji tiesiog stebėjo jį su lengva, vos pastebima šypsena, tarsi žiūrėtų įdomų filmą.
— Andrejau, atsisėsk.
Išgerk vandens.
Tu gadini sau veido spalvą, — jos tonas buvo visiškai rimtas, ir būtent tai jį galutinai išvedė iš proto.
— Aš dabar… — pradėjo jis, žengdamas prie jos, kad išplėštų iš rankų tą prakeiktą knygą ir priverstų ją pažiūrėti jam į akis.
Ir būtent tą akimirką, pačiame jo įniršio pike, butą perskrodė aštrus, reikalaujantis durų skambutis.
Trumpas.
Užtikrintas.
Tai galėjo būti tik ji.
Andrejus sustingo pusiaukelėje.
Jis pažvelgė į Katę, tada į įėjimo duris, ir ant jo kaktos išmušė šaltas prakaitas.
Jis pateko į spąstus.
Ir durys į tuos spąstus ką tik atsivėrė.
— Atidaryk, Andrejau.
Tai tavo mama, — Katės balsas buvo lygus ir ramus, bet jame nuskambėjo natelė, panaši į įsakymą.
Andrejus, tarsi somnambulas, nuėjo prie durų.
Kiekvienas žingsnis aidėjo jo galvoje dusliu dundesiu.
Jis mechaniškai pasuko raktą, atlapojo duris ir bandė ant veido užsitraukti svetingos šypsenos imitaciją.
Ant slenksčio stovėjo Tamara Igorevna — pasitempusi, idealiai išlygintu smėlio spalvos paltu, su šukuosena plaukelis prie plaukelio.
Jos veriančios, protingos akys akimirksniu įvertino sūnaus išbalimą ir įtemptą laikyseną.
— Sveikas, sūneli, — ji ištiesė jam ranką plonoje odinėje pirštinėje ne tam, kad jis ją pabučiuotų, o tam, kad jis paimtų jos rankinę.
— Kažkaip prastai atrodai.
Nesusirgai?
— Sveika, mama.
Viskas gerai, tiesiog… pavargau, — sumurmėjo jis, paimdamas elegantišką, bet sunkoką rankinę.
Tamara Igorevna įėjo į prieškambarį ir sustingo.
Jos žvilgsnis slydo per veidrodį be nė vienos dėmelės, per blizgančias grindis, per idealų tvarkingumą.
Ji žengė kelis žingsnius gilyn į butą, ir jos šnervės vos krustelėjo, pagavusios nepažįstamą, šaltą aromatą.
Tai nebuvo namų kvapas.
Tai buvo paslaugos kvapas.
— Pas jus… sterilu, — tarė ji, ir tai nebuvo komplimentas.
Tai buvo klausimas, persirengęs faktu.
Ji pirštinėtu pirštu perbraukė per paveikslo rėmą koridoriuje.
Pirštas liko idealiai švarus.
Jos veide neatsispindėjo nei nuostaba, nei džiaugsmas.
Tik lengva, beveik nepastebima įtampa lūpų kampučiuose.
Tuo metu iš svetainės išėjo Katė.
Jos vaizdas galutinai sugriovė Tamaros Igorevnos lūkesčius.
Jokios prijuostės, jokio nuo virtuvės karščio įkaitusio veido.
Elegantiška suknelė, rami salono šeimininkės šypsena, o ne marčios, laukiančios anytos.
— Tamara Igorevna, laba diena.
Džiaugiuosi jus matydama, — Katė priėjo ir lengvai palietė jos ranką.
— Prašom, eikite, įsitaisykite.
Andrejau, padėk mamai.
Jie nuėjo į svetainę.
Idealiai suformuotos pagalvės ant sofos, stiklinis staliukas, nublizgintas taip, kad jame atsispindėjo liustra.
Ir pačiame šio tobulumo viduryje — moteris pilkoje uniformoje, kuri metodiškai, be nė vieno nereikalingo judesio, specialia šluoste valė televizoriaus ekraną.
Ji dirbo tyliai ir efektyviai, tarsi būtų interjero dalis.
Tamara Igorevna sustojo ir įsistebeilijo į nepažįstamąją.
Andrejus sustingo šalia, jausdamas, kaip jam slysta žemė iš po kojų.
— Kati, o čia?.. — pradėjo jis, bet balsas išdavikiškai sudrebėjo.
— Ai, čia Svetlana, — nerūpestingai paaiškino Katė, sekdama jų žvilgsnius.
— Nusprendžiau, kad jei laukiame tokios brangios viešnios, tai švara turi būti ne šiaip gera, o profesionali.
Kad nė viena dulkelė neužtemdytų jūsų vizito.
Ji šypsojosi tiesiai ir atvirai, pirmiausia anytai, paskui vyrui.
Ir toje šypsenoje nebuvo nieko, išskyrus žudančią logiką.
Kvapas, sklindantis iš virtuvės, sustiprėjo — sudėtingas, daugiasluoksnis, erzinantis.
Tai buvo keptų žolelių, grietinėlės padažo ir kažko mėsiško kvapas.
Jis viliojo ir kartu gąsdino savo svetimumu.
— O kuo čia taip… rafinuotai kvepia? — Tamara Igorevna nukreipė savo kibią žvilgsnį į virtuvės pusę.
— Nejaugi tu, Kati, nusprendei įvaldyti prancūzišką virtuvę?
— Aš?
Ką jūs, Tamara Igorevna, kur man, — Katė šyptelėjo.
— Eime, aš jums viską parodysiu.
Ji nusivedė juos į virtuvę tarsi į ekskursiją.
Andrejus slinko iš paskos, jausdamasis kaip kaltinamasis, vedamas išgirsti nuosprendžio.
Spindinčioje virtuvėje, su sniego baltumo šefų švarku ir aukšta kepure, šeimininkavo nepažįstamas vyras apie keturiasdešimties.
Jis susikaupęs pylė padažą ant kažko lėkštėje, jo judesiai buvo tikslūs ir nugludinti, kaip chirurgo.
Andrejus ir Tamara Igorevna sustingo tarpduryje.
Tai buvo finalas.
Kontrolinis šūvis.
— Kati… ką visa tai reiškia? — iškvėpė Andrejus.
Jo veidas buvo baltas kaip drobė.
Katė atsisuko į jį.
Jos akys buvo šaltos ir aiškios.
Ji žiūrėjo tiesiai į jį, ignoruodama sustingusią šoko ištiktą anytą.
— Juk pats pasakei, kad tavo mama nusipelno paties geriausio, o ne mano kreivų rankų!
Štai todėl ir pasamdžiau jai profesionalus!
Sąskaitą už valymo ir virėjo paslaugas tau persiųsiu!
— O čia dar kas?..
— Čia Jelena iš maitinimo agentūros, — ji linktelėjo į moterį-virėją, kuri, nekreipdama į juos dėmesio, tęsė darbą.
— Nusprendžiau, kad tavo mama verta restorano lygio, o ne mano mėgėjiškos virtuvės.
Taigi atsipalaiduok, brangusis.
Viskas apmokėta.
Tiksliau, bus apmokėta.
Tavo.
Kadangi viešnia — tavo.
Oras virtuvėje tapo tirštas, klampus.
Nejaukumas buvo toks materialus, kad atrodė, jog jį galima paliesti.
Vyras-virėjas, ramus profesionalas, su lengvu stukstelėjimu pastatė ant darbinio paviršiaus dvi porcelianines lėkštes su paruoštu patiekalu, primenančiu meno kūrinį.
Jis dirbo besiformuojančio uragano epicentre, bet jo pasaulį sudarė tik padažai, temperatūros ir patiekimo laikas.
Pirmoji sąstingį nusimetė Tamara Igorevna.
Ji lėtai, pabrėžtinai oriai nusisuko nuo virėjo, tarsi jo išvis nebūtų.
Jos žvilgsnis, šaltas ir aštrus kaip skalpelis, įsmigo į Katę.
— Tu laikai mane tokia nepakenčiama, — tarė ji tyliai, bet kiekvienas žodis kirto kaip botagas, — kad mane priimti reikia samdyti ištisą tarnų štabą?
Tai turėjo būti komplimentas ar viešas pažeminimas?
Andrejus pagaliau atgavo balsą.
Jis žengė pirmyn, užstodamas motiną, prisiimdamas gynėjo vaidmenį.
— Kati, tai žiauru.
Tai tiesiog siaubingai žiauru.
Surengti tokį spektaklį…
Tu galėjai tiesiog pasikalbėti su manimi, jei tau kažkas netiko.
Kam šitas cirkas?
Kad pažemintum mane prieš mamą?
Kad parodytum, koks aš niekam tikęs vyras, kuris negali žmonai užtikrinti pagalbos?
Katė žiūrėjo į jį be pykčio, be nuoskaudos.
Jos veidas buvo ramios tyrėjos kaukė, stebinčios keistų, nuspėjamų būtybių įpročius.
— Pasikalbėti? — ji šiek tiek palenkė galvą.
— Andrejau, mes apie tai kalbam jau penkerius metus.
Kiekvieną kartą prieš tavo mamos atvažiavimą.
Argi ne tu man perduodavai jos žodžius, kad mano obuolių pyragas per sausas, o tešla prėska?
Tai buvo prieš tris mėnesius.
Tu tada pasakei, kad ji tiesiog jaudinasi, kad aš tapčiau geresnė.
Ji permetė žvilgsnį į Tamarą Igorevną, kuri nuo tokio tiesmukumo vos krustelėjo.
— O prieš pusę metų, prisimenate, jūs pastebėjote, kad staltiesės spalva nederėja su servetėlėmis?
Ir Andrejus paskui visą vakarą mane įtikinėjo, kad jūs turite nepriekaištingą skonį ir į jūsų nuomonę reikia įsiklausyti.
O prieš metus buvo pokalbis apie tai, kad aš nepakankamai kruopščiai išmušu mėsą, ir ji gaunasi kieta.
Ji kalbėjo ramiai, be emocijų, vardydama faktus, kaip buhalterė skaito metinę ataskaitą.
Kiekvienas punktas buvo mažas, bet tikslus dūris į pačias skaudžiausias jų šeimos sistemos vietas.
Andrejus vis labiau blykšte blykšo.
Jis negalėjo nieko paneigti, nes viskas buvo tiesa.
Jis buvo tas pats paštininkas, kruopščiai pristatantis nuodingas žinutes.
— Aš klausiausi, — tęsė Katė, vėl kreipdamasi į vyrą.
— Labai ilgai ir atidžiai klausiausi.
Ir supratau.
Aš niekada nesugebėsiu padaryti „paties geriausio“.
Mano rankos, kaip tu pasakei, jai visada bus „kreivos“.
Mano maistas — „mėgėjiškas“.
Mano tvarkymasis — priežastis kritikai.
Aš negaliu jai duoti to, ko ji nusipelno.
Bet galiu tai suorganizuoti.
Tą akimirką virėjas, tarsi gavęs režisieriaus signalą, savo sodriu balsu tarė:
— Ponia, pone, vakarienė paruošta patiekimui.
Veršienos medalionai su grybų padažu ir garuose virti šparagai.
Ši frazė, ištarta iki kraštutinumo įkaitintoje atmosferoje, nuskambėjo kaip pašaipa.
— Aš radau išeitį, — Katė ignoravo virėją ir žengė prie jų.
Jos balsas tapo tylesnis, bet tvirtesnis.
— Aš tiesiog pašalinau save iš šios lygties.
Aš pašalinau silpnąją grandį — save.
Dabar tavo mama gauna idealų servisą, o tu — ramybę dėl jos emocinio komforto.
Visi laimi.
— Tu nenormali! — suriko Andrejus.
Tai buvo nevilties šūksnis, žmogaus, kurio pasaulį apvertė aukštyn kojomis, šūksnis.
— Priešingai.
Pirmą kartą per daugelį metų pasielgiau visiškai logiškai, — nukirto Katė.
Ji apėjo juos, eidama link virtuvės išėjimo.
— Ir tai ne vienkartinis neregėto dosnumo atrakcionas, Andrejau.
Tai naujas standartas.
Dabar kiekvienas tavo mamos vizitas vyks būtent taip.
Profesionalus valymas.
Profesionalus virėjas.
Sąskaitą, kaip sakiau, aš tau persiųsiu.
Aš daugiau tame nedalyvausiu.
Nei tarno vaidmenyje, nei mergaitės, kurią galima talžyti, vaidmenyje.
Ji sustojo tarpduryje ir atsisuko.
Svetainėje valymo darbuotoja jau rinko savo daiktus.
— Vakarienė patiekta.
Prašom prie stalo.
Mėgaukitės pačiu geriausiu.
Jūs abu to nusipelnėte.
Tai pasakiusi ji nuėjo į svetainę, paėmė nuo staliuko savo knygą ir puodelį su atvėsusia kava ir tyliai pasitraukė į miegamąjį.
Be durų trankymo.
Be ašarų.
Tiesiog išėjo, palikdama juos abu spindinčios švaros virtuvėje, šalia nepriekaištingai paruoštų patiekalų.
Andrejus ir Tamara Igorevna liko vieni su savo pykčiu, idealia vakariene, kurios nė vienas iš jų jau nebesugebės nuryti.
Senas pasaulis, kuriame jų žodis buvo įstatymas, o Katės pažeminimas — norma, ką tik su trenksmu sugriuvo.
Ir ant jo griuvėsių jie liko vieni…
