— Pralinksminai, — šnirpštelėjo vyras.
— Jis manimi nepatikėjo, o aš atkeršijau pagal visas taisykles.
— Aš pateikiu skyryboms, — pasakė Daša, įmušdama kiaušinį į keptuvę.
Trynys išsiliejo kaip įtrūkis stikle.
— Pralinksminai, — šnirpštelėjo vyras, neatitraukdamas akių nuo telefono.
Jo pirštai slinko naujienų srautu, tarsi jų santuoka būtų tik dar vienas įrašas, kurį galima perbraukti.
Keptuvė šnypštė.
Kiaušinienė svilėjo pakraščiuose — lygiai taip, kaip jų santykiai pastaruosius trejus metus.
Daša padėjo lėkštę prieš jį taip, kad porcelianas sužvangėjo į stalą.
— Tu net nepaklausei, kodėl.
— Nes tu visada dramatizuoji.
— O tu visada ignoruoji!
Jis pagaliau pakėlė akis.
Jose nebuvo nei pykčio, nei baimės — tik įprastas susierzinimas, tarsi ji vėl atitraukė jį nuo kažko svarbaus.
— Gerai, — jis padėjo telefoną.
— Tai aiškink.
Kodėl šiandien?
Daša suspaudė rankose rankšluostį.
— Nes vakar buvo mūsų sukaktis.
Dešimt metų.
Tu pamiršai.
Jis sustingo.
Tada lėtai iškvėpė, trindamas nosies tiltelį.
— Velnias.
Daša, aš…
— Nereikia. — Ji nusisuko prie kriauklės, kad jis nepamatytų, kaip dreba jos lūpos.
— Tu pamiršai sūnaus pasirodymą mokykloje.
Mūsų vakarienę pernai.
Mano gimtadienį, kai aš viena sėdėjau su tortu.
Aš nebenoriu būti nematoma tavo gyvenime.
Jis norėjo kažką pasakyti, bet ji jau plėšė striukę nuo pakabos.
— Kur tu?
— Išeinu.
— Ilgam?
— Visam laikui.
Durys trinktelėjo.
Jis sėdėjo prie stalo, žiūrėdamas į vėstančią kiaušinienę.
Tada jo žvilgsnis nukrito į šiukšliadėžę.
Ten, tarp popierėlių, baltavo dokumento kampas su advokatų kontoros logotipu.
Jis staigiai pašoko, nuversdamas kėdę.
Šaldytuvo ūžesys buvo vienintelis garsas ištuštėjusiame bute.
Aleksejus ištiesino suglamžytą lapą — „Turto sąrašas padalijimui“ — ir pajuto, kaip kraujas tvinktelėjo smilkiniuose.
Jis surinko Dašos sesers numerį.
— Aliona, tu žinai, kad tavo sesuo išprotėjo?
— Vėl susipykot? — balse girdėjosi nuovargis, lyg tai būtų šimtasis toks skambutis.
— Ji pateikė skyryboms!
— Pagaliau, — tyliai tarė Aliona.
— Kaip tai „pagaliau“?
— Lioša, tu rimtai nesupranti?
Ji jau metus gyvena su mintimi apie skyrybas.
Po tos nakties.
Šaltis nubėgo per nugarą.
— Kokios nakties?
Pauzė.
Tada sunkus atodūsis.
— Pakalbėk su ja pats.
Jis sviedė telefoną ant sofos ir ištiesė ranką cigaretei.
Prisiminė, kaip prieš tris mėnesius Daša grįžo iš darbo išblyškusi, su sutvarstyta ranka.
— Kas nutiko?
— Ai, niekis.
Įbrėžiau.
Dabar tas melas degino stipriau už dūmus.
Prieškambaryje sucypsėjo durys.
— Daša? — Jis nėrė į koridorių, bet tai buvo tik vėjas, trinktelėjęs balkono varčią.
Ant spintelės gulėjo jos kasdienis planuoklis.
Jis niekada ten nežiūrėdavo — laikė tai nepadoru.
Šiandien atsivertė.
„Spalio 12 d. Susitikimas su teisininku. 14:00. Pasiimti pažymą iš ligoninės.“
Pažyma.
Ligoninė.
Jis karštligiškai vartė puslapius atgal.
„Liepos 3 d. 02:30. Iškviesta greitoji. Šonkaulio lūžis, plaučio sumušimas.“
Data sutapo su jo komandiruote į Peterburgą.
Telefonas kišenėje suvibravo.
SMS nuo Dašos:
„Daiktus pasiimsiu rytoj.
Neateik.“
Jis lėtai nusileido ant grindų, suspaudęs jos dienoraštį rankose.
Už lango staugė vėjas.
Kažkur šioje naktyje buvo jo žmona.
Ir tiesa, kurios jis taip ir neišgirdo.
Aleksejus įsiveržė į butą trečią nakties, kvepėdamas alkoholiu ir rudens lietumi.
Daša miegojo ant sofos svetainėje — pastarąsias dvi savaites jie gyveno kaip kaimynai.
Ji pašoko nuo trinktelėjusios durų garso.
— Tu išprotėjai?
Jis sviedė ant grindų šlapią planuoklį.
— Nori paaiškinti, kas čia per įrašai?
Daša lėtai atsistojo, susisupusi į chalatą.
Gatvės žibinto šviesoje jos veidas atrodė tarsi iškaltas iš ledo.
— Tu perskaitei mano dienoraštį.
— Aš perskaičiau, kaip tu man melavai!
Šonkaulio lūžis — ir tai „įbrėžiau“?
— O ką tu norėjai išgirsti?
Kad naktį trenkiausi į atitvarą, nes verkiau prie vairo?
Nes tau skambinau septynis kartus, o tu…
— Aš buvau derybose!
— Visada yra priežastis, ar ne? — jos balsas sudrebėjo.
— Visada darbas, visada reikalai.
O kada tu paskutinį kartą tiesiog apkabinai mane be progos?
Jis žengė į priekį, sugniauždamas kumščius.
— Nepaversk to „bučiniais prieš miegą“!
Tu metus ruošei skyrybas man už nugaros!
— Metus? — ji nusijuokė aštriai, beveik isteriskai.
— Aš penkerius metus bandžiau prisibelsti prie tavęs!
Ji puolė prie spintos, ištraukė dėžę.
Nuotraukos iškrito ant grindų — jų vestuvės, atostogos Sočyje, sūnaus pirma diena mokykloje.
— Matai tai?
Aš viską saugojau.
O tu net neprisiminai mūsų sukakties.
Aleksejus sugriebė ją už riešo.
— Baik isteriją!
Pirmą kartą per dešimt metų jis panaudojo jėgą.
Daša sustingo.
Jos akyse sužibo kažkas nauja — ne baimė, o šaltas įniršis.
— Paleisk.
Jis atgniaužė pirštus.
Tą akimirką suskambo telefonas.
— Alio, tėti? — penkiolikmečio sūnaus balsas nuskambėjo lyg elektros smūgis.
— Aš apačioj, pamiršau raktus.
Aleksejus pažvelgė į žmoną.
Į išmėtytas nuotraukas.
Į jos ranką, kur jau ryškėjo raudoni jo pirštų pėdsakai.
Sūnus jau kilo laiptais.
Ir viską pamatytų.
Durys atsivėrė būtent tuo momentu, kai Aleksejus atsitraukė nuo Dašos.
— Sveiki, aš dėl… — Artjomas sustingo tarpdury, jo žvilgsnis šoktelėjo nuo išmėtytų nuotraukų prie tėvų.
Daša pirma atsigavo, pasitaisydama chalatą.
— Tu juk turėjai būti pas močiutę iki savaitgalio.
— Negalėjau ten likti. — Artjomas metė kuprinę ant grindų, jo akys buvo raudonos.
— Atsibodo apsimetinėti, kad mes normali šeima.
Aleksejus žengė prie sūnaus.
— Tu nori ką nors pasakyti?
— Taip, tėti, noriu! — vaikinas staiga suriko, balsas perskilo į klyksmą.
— Noriu paklausti, kodėl mama po avarijos metus vaikščiojo su skausmais?
Kodėl tu net nenuvažiavai su ja į ligoninę?!
Oras kambaryje sutirštėjo.
Aleksejus atsisuko į žmoną.
— Tu jam viską pripasakojai?
— Jai nereikėjo, — Artjomas ištraukė telefoną, drebančiais pirštais atidarė nuotrauką.
— Aš pats viską mačiau.
Ekrane — sudaužytas Dašos automobilis, nufotografuotas iš arti.
Data nuotraukoje — liepos 3 d., 2:47 nakties.
Aleksejus išblyško.
— Iš kur tu tai…
— Aš ten buvau! — sūnaus balsas lūžo.
— Mama paskambino man, nes tu neėmei ragelio.
Aš jai iškviečiau greitąją!
Daša užsidengė veidą rankomis.
Aleksejus atsitraukė prie sienos, lyg būtų gavęs smūgį į pilvą.
— Jūs… jūs abu…
Kodėl niekas man…
— Tu niekada nesiklausai! — Artjomas sviedė telefoną į sieną.
Įrenginys su skambesiu subyrėjo į dalis.
— Tau nusispjaut ant visų, išskyrus savo darbą!
Tyla.
Tik sunkus trijų žmonių kvėpavimas, stovint tarp savo gyvenimo nuolaužų.
Daša pirma nutraukė tylą, pakeldama galvą.
— Artjomai, susidėk daiktus.
Mes išvažiuojam.
— Kur? — Aleksejus sugriebė ją už peties.
Ji pažvelgė į jį tuščiomis akimis.
— Šalin nuo tavęs.
Sūnus jau tempė lagaminą iš savo kambario.
Aleksejus stovėjo chaoso vidury ir žiūrėjo, kaip jo šeima išeina į naktį.
Ant grindų tarp telefono šukių švietė ekranas su ta pačia sudaužytos mašinos nuotrauka.
Ir jo praleistais skambučiais.
Dvylika.
Per vieną lemtingą naktį.
Aleksejus penktą ryto įsiveržė į tuščią motinos butą.
Senutė atidarė duris su naktiniu chalatu, bet jos akys buvo skaidrios — ji jau žinojo, kad jis ateis.
— Kur jie?
— Nerėk, pažadinsi kaimynus.
Jis įgriuvo vidun, atplėšė svečių kambario duris.
Tuščia.
Ant lovos tvarkingai sulankstyta antklodė, lyg niekas čia ir nebūtų miegojęs.
— Jie išvažiavo prieš pusvalandį, — pasakė motina, virdama arbatą.
— Kur?!
— Nežinau.
Daša pasakė tik tiek, kad jiems reikia laiko.
Aleksejus iš visų jėgų trenkė kumščiu į sieną — nuo lentynos nukrito porcelianinė statulėlė ir sudužo į šipulius.
— Žinoma!
Vėl visi prieš mane!
Net tu, gimtoji motina!
Senutė lėtai atsisėdo ant kėdės, jos rankos drebėjo.
— Atsisėsk, sūneli.
Išgerk arbatos.
— Man nereikia tavo arbatos!
Man reikia žinoti, kur mano šeima!
— Tavo šeima? — jos balse pirmą kartą pasigirdo kartėlis.
— O kada tu paskutinį kartą skambinai Artjomui?
Kada vedei jį į futbolą?
Pameni, pernai jis skambino tau prieš mokyklos pasirodymą?
Aleksejus sustingo.
— Jis… jis pasakė, kad viskas atšaukta.
— Jis pamelavo.
Nes žinojo — tu vis tiek neateisi.
Kambarys pradėjo plaukti prieš akis.
Aleksejus įsikibo į stalą.
— Kodėl… kodėl niekas man nepasakė…
— Sakė, Liošenka.
Daug kartų.
Tu tiesiog negirdėjai.
Jis nusileido ant kelių tarp porceliano šukių.
— Ką man dabar daryti?
Motina paglostė jam galvą, kaip vaikystėje.
— Pradėk klausytis.
Kol dar nevėlu.
Už lango brėško.
Kažkur ten važiavo jo žmona ir sūnus.
Ir pirmą kartą per daugelį metų Aleksejus verkė.
Ant grindų tarp sudužusios statulėlės gulėjo maža nuotrauka — jis, Daša ir Artjomas sūnaus gimtadienį.
Visi trys juokiasi.
Atrodė, lyg tai būtų buvę kitame gyvenime.
Lietus daužė pigaus motelio stogą kažkur netoli Serpuchovo.
Daša sėdėjo ant lovos krašto, spoksodama į telefono ekraną — trisdešimt septyni praleisti skambučiai.
Visi nuo Aleksejaus.
— Mama, — Artjomas padėjo ranką jai ant peties, — gal atsiliepsi?
Ji nuleido akis.
— O ką aš jam pasakysiu?
— Kad mums viskas gerai.
Kad mums tiesiog reikia laiko.
Už lango pravažiavo vilkikas, žibintų šviesa sumirgėjo ant sienų.
Daša krūptelėjo — lygiai taip pat švietė žibintai tą naktį, kai ji nulėkė nuo kelio.
— Tu teisus, — ji surinko numerį.
Aleksejus atsiliepė nuo pirmo signalo.
— Daša?
Kur jūs?
Jo balsas buvo užkimęs, lyg jis nebūtų miegojęs kelias paras.
— Mes… saugūs.
— Grįžkit.
Prašau.
Aš viską supratau.
Ji užmerkė akis.
— Ne, Lioša.
Tu nesupratai.
Kitaip tu neskambintum man antrą nakties ir nereikalautum grįžti.
Kitame laido gale stojo tyla.
Tada šnabždesys:
— Atleisk.
— Man nereikia tavo atsiprašymų.
Man reikia, kad tu pagaliau mane išgirstum.
— Aš išgirdau!
Aš… — jo balsas lūžo, — aš nuvažiavau į tą vietą.
Kur tu sudaužei mašiną.
Ten iki šiol yra padangų žymės ant atitvaro.
Daša suspaudė telefoną taip, kad pirštai pabalo.
— Kam?
— Kad suprasčiau.
Kad pajusčiau, kaip tau buvo baisu.
Artjomas staiga išplėšė telefoną iš jos rankų.
— Tėti, gana žodžių.
Mama tavimi netiki.
Ir aš taip pat.
— Artjomai…
— Ne!
Jei tu tikrai supratai — įrodyk.
Lauk.
Be skambučių, be isterijų.
Tiesiog lauk.
Spragtelėjimas.
Tyla.
Daša žiūrėjo į sūnų išplėstomis akimis.
— Kam tu taip pasakei?
Jis apkabino ją.
— Todėl, kad jei jis mus tikrai myli — palauks.
Už lango lietus stiprėjo.
Kažkur už šimto kilometrų Aleksejus stovėjo kelkraštyje po liūtimi, žiūrėdamas į žmonos avarijos pėdsakus.
Telefonas jo rankoje pamažu užgeso.
Jis suprato žaidimo taisykles.
Pirmą kartą per dešimt metų jam reikėjo laukti.
Praėjo lygiai keturiasdešimt trys dienos.
Daša stovėjo prie jų — dabar jau tik jo — buto durų, raktas sustingo spynoje.
Artjomas nervingai tampė jos palto rankovę už nugaros.
— Tu tikra?
— Ne, — ji giliai įkvėpė ir pasuko raktą.
Butas pasitiko juos tyla ir šviežių dažų kvapu.
Svetainėje vietoj senojo sofos stovėjo nauja, o ant sienos kabėjo jų šeimos nuotraukos — tos pačios, kurias ji išmėtė tą naktį, kai išėjo.
Iš virtuvės išėjo Aleksejus.
Be kaklaraiščio, su paprastais marškinėliais, su tamsiais ratilais po akimis.
— Jūs atvažiavot.
— Mes tik daiktų, — Daša tvirčiau suspaudė krepšį.
Jis linktelėjo ir atsitraukė prie lango.
— Žinau.
Artjomas pirmas nutraukė nejaukią tylą.
— Tu ką, remontą darei?
— Taip.
Tą patį, kurį žadėjau prieš penkerius metus.
Daša perbraukė delnu palangę — nė dulkelės.
— Kam?
Aleksejus iš kišenės ištraukė automobilio raktelius ir padavė jai.
— Nes pagaliau išgirdau tave.
Ji paėmė raktelius, jų pirštai akimirkai susilietė.
— Tai nieko nekeičia.
— Žinau.
Jis priėjo prie spintos, ištraukė segtuvą su dokumentais.
— Viskas paruošta skyryboms.
Tik pasirašyti.
Daša paėmė segtuvą, jausdama, kaip dreba rankos.
— Ačiū.
— Ir dar… — jis atsisuko į sūnų, — aš užrašiau tave į futbolo būrelį.
Jei norėsi.
Artjomas paraudo ir nuleido akis.
— Aš jau pats užsirašiau.
Tyla.
Tada Aleksejus giliai įkvėpė.
— Aš lauksiu.
Kiek reikės.
Daša pažvelgė į jį — tikrai pažvelgė pirmą kartą per daugelį metų.
Ir pamatė tą patį Liošą, kuris kažkada naktimis klausydavo jos svajonių.
— Nieko nežadu.
— Žinau.
Jie išėjo į laiptinę.
Durys užsidarė tyliu spragtelėjimu.
Lifte Artjomas neištvėrė.
— Mama, o jeigu…
— Jokių „jeigu“, — ji stipriau suspaudė segtuvą, — tik laikas parodys.
Lauke švietė rudeninė saulė.
Kažkur ten, jiems už nugaros, tuščiame bute Aleksejus stovėjo prie lango ir žiūrėjo, kaip jie nueina.
Bet šį kartą — ne visam laikui.
O gal vis dėlto visam.
Tai ir buvo baisiausia.
Ir gražiausia.
Nežinoti.
Ir tik laukti.
