— Kas čia per įžūlūs išsišokimai? Stotyje mūsų niekas nepasitiko, stalas nepadengtas! — pasipiktino svečiai.

Raisa išlipo iš autobuso, kuris atvežė ją su vyru iš kaimo į miestą.

Moteris apsidairė aplinkui, o tada su pasimėgavimu žengė kelis žingsnius, pramankštindama per kelią nutirpusias kojas.

Paskui ją iš šilto autobuso vidaus į speiguotą orą išsiropštė vyras Vasilijus.

Visą kelionę jis snaudė, ir dabar vyrą lengvai krėtė šaltis.

Žmonos sumanymas važinėti po miesto giminaičius jam visai nepatiko.

Kur kas geriau laisvadienį praleisti namie – pasikaitinti pirtyje, o po to neskubant atsigerti alaus su vytinta žuvimi.

O paskui dar paragauti karštų koldūnų, kuriuos jo Raikutė taip skaniai verda.

Po sotaus vakarienės atsigulti ant mylimos sofos ir naujame didžiuliame televizoriuje pažiūrėti kokį seną, jaukų filmą.

Palaima!

Bet nerimstančiai žmonai prireikė važiuoti į miestą.

Visą gyvenimą ji jį tampo, joks ramybės kampelis Vasilijui su tokia žmona nešviečia.

— Pas sūnėną važiuosim rytoj. Pas Antošką.

Tegu priima mus kartu su savo jauna žmona.

Sužinosim, kas ji per „ponaitė“.

Ir kokia šeimininkė.

O tai, kai čia pas mus viešėjo, pernelyg jau gyva ir įžūli pasirodė.

O kokia ji iš tikrųjų, niekas nežino.

— Taigi normali pas Antochą žmona! Tokia gyvybinga, šypsenota, — įkišo savo žodį Vasilijus, prisimindamas maloniąją Mają.

— Na, tai ir įsitikinsim, kad ji normali. O dar parduotuvėje sau kailinius apžiūrėsiu! — nustebino vyrą Raisa.

— Kailinius? O kam tau jų reikia?

Kur tu pas mus kaime ruošiesi su jais vaikščioti?

Teatrų ir restoranų pas mus nėra, mauzoliejų irgi, — padarė išvadą Vasilijus.

— O čia jau ne tavo proto reikalas, kur! Gal aš apie juos visą gyvenimą svajojau.

Dabar nepatenkinta Raisa apžiūrinėjo aikštelę prie autobusų stoties.

— Kažkaip nematau, kad Antanas mus su tavim pasitiktų.

Nėra sūnėno!

Negi tikrai neatvažiavo, tik pažiūrėk!

— Na, nėra, teisi tu. Matyt, svečių jiems nereikia, — patvirtino žmonos žodžius Vasilijus. — Sakiau tau, sėdėk namie, tai ne, jai prisireikė po svečius blaškytis.

— Neburbėk. Dabar išsiaiškinsim.

Užtikrintais judesiais Raisa išsitraukė mobilųjį ir surinko Antano numerį.

Ragelis tylėjo.

— Na, pabandyk tu. Gal tau atsilieps, — nepatenkintai ištarė jau imanti nervintis moteris.

Vasilijus irgi neprisiskambino.

— Eik, gaudyk taksi, ko stovi kaip tuopa ant kranto? — nurodė žmona. — Ai, ne!

Duok aš pati, man greičiau pavyks.

Svečiams taksi vežė pas sūnėną ir jo žmoną, kurie jau buvo pavakarieniavę ir ruošėsi gultis miegoti.

— Gal galima greičiau? — nepatenkintai paklausė vairuotojo Raisa. — Ko jūs taip šliaužiate, lyg su jaučiais temptumėtės?

V everywhere netvarka.

Tokius pinigus jam mokam, o jis vos rieda.

Vairuotojas, užgrūdintas karštų žodinių mūšių su nepatenkintais keleiviais, verčiau patylėjo.

Greitį jis neviršijo.

Tegu tą nervingą damą ramina jos vyras, nusprendė jis.

Pagaliau sutuoktiniai pasiekė vietą.

Vos prasibrovę pro laiptinę su domofonu ir užkopę į septintą aukštą, kur buvo sūnėno butas, svečiai paskambino į duris.

— Ką jūs čia išdarinėjat? — vietoj pasisveikinimo pradėjo įsiutusi teta. — Mums teko važiuoti taksi.

Žinai, Antoša, kiek paklojom?

Nejaugi negalėjai mūsų pasitikti?

— Pirma, labas vakaras! — griežtai pasakė Maja. — O antra, jeigu ką, mes jūsų nekvietėm.

— O trečia kas!? Ar bent stalą svečiams padengei?

Aš iš kelio išalkau, — nemandagiai pertraukė šeimininkę Vasilijus.

— Stalą? Kokį dar stalą?

Ne, žinoma!

Net nesiruošiau, — atšovė sūnėno žmona.

— Vadinasi, taip jūs priimate svečius? — pažiūrėjęs į idealiai švarų stalą ir tuščią viryklę virtuvėje, nepatogiai suburbėjo alkanas dėdė. — Tai ką, patys dabar irgi nevalgysit?

Kad tik mūsų nešertumėt!

Įsiutusi Raisa dar tik ruošėsi ugningai kalbai.

Nuo to, kas dabar vyko sūnėno bute, jai net kvapą užėmė.

— O mes jau pavakarieniavom! — ramiai ištarė Maja. — O nekviestiems svečiams čia ne valgykla.

Ir ne viešbutis, aišku jums?

— Oi, kaip mes prakalbom! Kokia drąsa, tiesiog nepažįstu mūsų kukluolės! — žengė į priekį, užstodama Vasilijų, stambi Raisa, kuriai pagaliau sugrįžo žodžio dovana. — Kai pas mus atvažiavot, tai žodžio bijojai ištarti.

O dabar kala kaip kulkosvaidis.

Ar tavęs neapkeitė?

— Nieko panašaus! Aš ta pati.

Bet įžūlumo netoleruosiu.

Ir mūsų su vyru bute bus tik tas, kurį mes patys pakviesim! — drąsiai ištarė Maja, žvilgtelėjusi į vyrą ir ieškodama jo palaikymo.

Tuo metu jos vyras sėdėjo ant pačio kėdės krašto, nuleidęs galvą.

Jis jautėsi prastai, nes visa ši istorija jam visiškai nepatiko.

Buvo gėda prieš svečius – tikrą tetą ir jos vyrą.

Bet dar labiau buvo nepatogu prieš žmoną.

O dar Antonas bijojo, kad dėl viso šito jie susipjaus, ir tada jam vėl teks kęsti nepatogumus – miegoti ant grindų ir maitintis sausai iš parduotuvės parsineštais produktais.

Ir svarbiausia – ilgam pamiršti apie savo sutuoktines pareigas.

Praėjus vos kelioms valandoms, anksti ryte jauni sutuoktiniai turėjo vykti į nedidelį rajono miestelį, iš kurio kilusi Maja.

Į jos draugės vestuves.

Visą paskutinę savaitę prieš kelionę Maja buvo maloniai užsiėmusi pasiruošimu šiam įvykiui.

Ji ieškojo gražios suknelės ir batelių, nupirko Antonui naujus, prie jos aprangos derančius marškinius, išmoko gražų sveikinimą eilėmis būsimiesiems jauniesiems.

Ir štai, kai viskas jau buvo paruošta ir iki taip laukto iškilmingo renginio buvo likusi viena diena, paskambino Antono giminaičiai ir tiesiog pastatė juos prieš faktą.

Pasakė, kad atvažiuoja į svečius.

— Antonai, mes su Vasja nusprendėm šį savaitgalį pas jus užsukti.

Taip sakant, atsakomasis vizitas.

Jūs juk praėjusį mėnesį pas mus viešėjot?

Tai va, ir mes sugalvojom, jau seniai į miestą ruošėmės.

Mes jau išvykstam, prie vakarienės būsim pas jus.

Tai tu mūsų pasitik stoty, gerai?

O tavo žmona tegul stalą padengia! — įsakmiu tonu prakalbo mėgstanti vadovauti Raisa.

Praėjusį mėnesį jauni sutuoktiniai buvo nuvažiavę pas Antono tėvus, kurie gyveno kaime šalia tetos.

Ji buvo tikra Antono tėvo sesuo.

O tai, ką ji dabar pavadino telefonu jų vizitu, buvo tik trumpas jaunųjų apsilankymas jos namuose.

Vakare pasivaikščiodami po vaizdingą kaimą, Antonas ir Maja užsuko ir į Raisos namus, kur praleido lygiai valandą.

Kai nuo tokio netikėto giminaičių pareiškimo apstulbęs Antonas atsigavo, iš karto pasidalijo naujiena su žmona.

— Ką? Kokie dar svečiai?!

Tai neįmanoma!

Mes juk šeštadienį anksti ryte išvažiuojam!

Ir atšaukti šią kelionę dėl tavo begėdiškos tetos aš nesiruošiu!

Skambink ir pasakyk jai tai, — atsakė Maja.

— Gerai, dabar paskambinsiu.

Ir pats norėjau pasakyti, tik teta Raja man nė žodžio neįkišti neleido, — teisinosi Antonas, kuris nuo vaikystės truputį bijojo garsiai rėksmingos ir aštrialiežuvės tetos.

Raisos telefonas į skambutį neatsakė.

Tada jis pamėgino prisiskambinti Vasilijui.

Rezultatas buvo tas pats.

Antonas suprato, kad greičiausiai jie jau autobuse ir negirdi jo skambučių.

Akimirkai jam pasidarė karšta.

Vaikinas įsivaizdavo, kas bus, jeigu jie vis dėlto šiandien pas juos atvažiuos.

Bus skandalas!

Ir dar koks!

Būtent šito dabar ir trūko.

— Na? — reikliai paklausė žmona.

— Neprisiskambinau, — beviltiškai ištarė Antonas. — Nekelia ragelio nei teta, nei dėdė.

— Tai ir viskas. Patys kalti tokiu atveju.

Niekas jų čia nekvietė.

Ir jų pasitikti tu nevažiuosi.

O jei paskambins ir paklaus, kodėl nepasitikai, pasakysi, kad mes jau išvažiavom į Svetlyj.

Mūsų namie nėra, ir viskas.

Juolab kad tai beveik tiesa.

Iki mūsų kelionės likę mažiau nei para.

Ir gaminti jiems, savaime aišku, aš nesiruošiu.

— Taip, žinoma, tu teisi, — ne per daug užtikrintai pritarė žmonai Antonas.

— Na ir teta tavo! Tiesiog ponia — pasitikite, paruoškite maisto, pamaitinkite, pirtyje išplaukite.

O masažo jiems nepadaryti, ar gal koncertą Kirkorovo į namus užsakyti? — su pasipiktinimu tęsė žmona.

Kai Raisa ir Vasilijus, išlipę iš autobuso, nepamatė sūnėno, ėmė jam skambinti iš karto dviem telefonais.

Tuo metu jie su Maja vaikščiojo po prekybos centrą.

Skambučių jis negirdėjo, o gal specialiai neatsiliepė, svajodamas, kad problema kažkaip savaime išsispręs.

Ir štai dabar, kai jie jau pavakarieniavę ir net indus išplovę, kažkas paskambino į duris.

— Atvažiavo, — išblykšęs ištarė Antonas.

— Na, eik atidaryk, juk tavo giminės.

O tai ką, dabar nuo jų slėpsimės?

Pasakysim, kad važiuotų į viešbutį, ir problemos nebus.

Bet Maja nelabai gerai pažinojo savo vyro tetą.

Situacija kaistė.

Ir, sprendžiant iš visko, svečiai išeiti nesiruošė.

— Jūs ką, nesuprantat, kad negalima taip štai imti ir įsiveržti pas žmones be perspėjimo?

Tai yra įžūlumas ir nepagarba mums, — priėjusi prie vyro, Maja stipriai bakstelėjo jam į šoną, kad šis pagaliau atsipeikėtų ir stotų žmonos pusėn. — Antonai, ko tu tyli?

Juk sutinki su manim?

— Apie kokį įžūlumą tu čia giedi? Įžūlumas yra tai, kad mes su Vasja panorom aplankyti mylimą sūnėną?

Pagaliau nusprendėm atvažiuoti kelioms dienoms į svečius, ir tai įžūlumas? — nesiliovė garsioji Raisa. — Tavo manymu, mieloji, gaunasi taip, kad mes, tikri žmonės, negalim net į svečius pas jį atvažiuoti?

— Teta Raja, aš nespėjau jums pasakyti… Mes juk patys išvažiuojam.

Štai matai — krepšiai stovi.

Mūsų pakvietė į vestuves, pas žmonos draugę.

Ir mes su Majute tuoj turim išvažiuoti.

Todėl ir nepasitikom jūsų, ir stalo nepadengėm, — ėmė teisintis Antonas, suprasdamas, kad jam vis dėlto teks įdėti pastangų, kad situacija kažkaip išsispręstų.

— Vadinasi, tau kažkokia žmonos draugė, visiškai svetimas tau žmogus, brangesnė už tikrą tetą?

Tą, kuri tave mažą nešiojo, kuri su tavim žaidė, tau dovanas nešė, savo pinigų negailėdama.

Prisimeni minkštą zuikį?

O savivartį, tokį raudoną, su didele kabina?

Na va, prisimeni juk!

O kaip aš pas tave į ligoninę bėgiojau, kai tau tonziles išėmė.

O kaip naktim nemiegojau, pergyvenau, verkiau, kai mes tave į a.r.m.i.j.ą išlydėjom.

Ir kas?

Dabar tau savo tetulei net puodelio arbatos nebeliko?

Raisa tai kalbėjo taip patetiškai, kad Antonui išties pasidarė gėda.

Gerklėje ėmė degti, akimirkai jis net pasijuto tikru išdaviku.

— Na, kodėl gi… Arbatos tai mes pavaišinsim, tete Raja, — tyliai ištarė vyras, bijodamas pažvelgti Majai į akis. — Bet mes iš tikrųjų tuoj išvažiuojam, skubam…

— Ne, jokios arbatos! Aš jums kartoju — pas mus ne viešbutis.

Ir ne valgykla.

Kavinė – priešais, tiesiai per gatvę.

Ir pigi valgykla – ten pat, — griežtai nutraukė Antoną žmona.

— Padorūs žmonės taip nesielgia! — įkišo savo žodį Vasilijus. — Kas tai per netaktiškumas?

Kas tave to išmokė, Maja?

Pas mus giminėje nepriimta vyti lauk svečius, kad žinotum.

— O pas mus šeimoje nepriimta įsiveržti į butą, sugriaunant visus šeimininkų planus, — čia pat atrėžė Maja. — Mes jūsų į svečius nekvietėm!

Antonai, ko nutilai?

— Taip, taip… nekvietėm, ne… — nenoriai atsiliepė jis.

— Todėl prašau jus nedelsiant palikti mūsų gyvenamąją erdvę.

Tuoj pat!

Mes su Antonu turim ruoštis kelionei.

Mums dabar ne iki svečių.

— Štai šaunuolė! Tik pažiūrėk, Vasja, kaip drėbia!

Ir juk nė karto neužsikerta, ir akim net nemirkteli.

Ir nė kiek jai negėda – tokius dalykus sakyti vyro giminei! — su įžūlia šypsenėle ištarė vyrui Raisa, vis dar netikėdama, kad juos iš čia iš tiesų gali išvaryti.

— Taip, Raečka. Tiesiog nuostabu, negėda jai.

Ir Antoška savo žmonai nieko pasakyti negali.

Matyt, visai ne autoritetas pas ją.

Koks dorovės nuosmukis! — pritarė žmonai Vasilijus.

— Na, gana kalbų! Viskas čia tuščia.

Dengkit stalą ir vakarieniausim.

O tai aš nuo nervų gerokai išalkau, — teta vis labiau įžūlėjo.

— Jūs manęs nesupratot, taip?

Paaiškinu dar kartą — dabar jūs iš čia išeinat į viešbutį.

Beje, už kampo yra padorus ir nebrangus.

Ir ten vakarieniausit, ilsėsitės ir darysit viską, ką panorėsit.

O mes su Antonu dabar gulsim ilsėtis, o rytoj, anksti ryte, išvažiuosim į vestuves, kaip ir planavom.

— Taip? Štai šitaip? Ir kitaip nebus? — teta nenurimo.

— Taip, būtent taip! — nekreipdama dėmesio į Raisos grimasas, tęsė Maja. — O jeigu dar kada nors susiruošit pas mus į svečius, būkit malonūs, perspėkit mus iš anksto.

Ir mes būtinai jus pasitiksim.

Ir pavaišinsim, ir laiko jums skirsim.

Viskas taip, kaip pridera tokiais atvejais.

Tai pasakiusi šeimininkė priėjo prie lauko durų ir demonstratyviai jas atvėrė.

— Va tau ir prašom! Net arbata nepavaišino, — išsiveržė iš nustebusio Vasilijaus.

— Va kokia įžūlė! Kaip tu su ja gyveni, Antonai?

Ji gi be sąžinės!

Neišauklėta chamė!

Žinot ką?

Kad po viso šito jūsų kojos pas mus neperžengtų!

Ir kad net neprisiminėt, jog tetą su dėde turit!

Niekada tokios gėdos nebuvau patyrus!

Niekada!

Raisa dar ilgai rėkė, ir net per uždaras duris buvo girdėti, kaip ji laiptinėje skandalija ir sujudina kaimynus.

Po kokių dešimties minučių Antonui paskambino mama.

— Sūneli, man dabar Raisa skambino.

Taip rėkė į ragelį, siaubas kažkoks!

Paskutiniais žodžiais jus su Majute iškeikė.

O juk aš ją, sūneli, įspėjau, kad jūs išvažiuojat į vestuves.

Bet ar ją perkalbėsi!

Veltui stengtis prieštarauti.

Niekęs ji nieko neklauso, kas per žmogus toks?

Pati gi ir nukentėjo.

Jūs ten su Maja per daug nesinervuokit.

Juk žinai tetos charakterį.

O marčiai nuo manęs dideli linkėjimai.

Ji pas tave šaunuolė.

Neleis jūsų skriausti, gera žmona.

— Ačiū, mamyte. Būtinai viską perduosiu, — atsakė Antonas ir palengvėjęs atsiduso.

Daugiau nė vienas giminaitis be perspėjimo pas juos nebeatvažiavo.

O šiaip jau – ir šiaip retai kada važiuodavo.