– „Aš taip ir žinojau! Viskas! Gana!“ – nuo slenksčio sušuko Olegas.
– „Ko tu triukšmauji? Išgąsdinai mane. Kas tau nutiko, kad šauki per visą visatą?“ – nustebo Larisa, išeidama vyrui pasitikti iš virtuvės, kur tuo metu gamino vakarienę.
– „Viskas, Lara! Čia žlugimas, pabaiga, fiasko! Naujųjų metų mes nesutiksime!“ – ištaręs šiuos žodžius vyras atsisėdo ant pufiko ir susiėmė už galvos.
Larisai net pasirodė, kad jis pravirko – taip buvo susijaudinęs.
Moteris jau buvo pripratusi prie to, kad jos vyras – labai jautrus.
Bet koks faktas, išmušantis jį iš įprastų gyvenimo sąlygų, sukeldavo audringą reakciją.
Gerai, kad žmona mokėjo atskirti rimtus dalykus nuo smulkmenų ir laiku suteikdavo vyrui reikiamą moralinę paramą.
– „Na, pasakok, kas tau vėl nutiko?“
– „Vadovas pasakė, kad metų pabaigoje jokios premijos nebus. Kad nelauktume ir nesitikėtume. Nes labai blogai dirbome, padarėme daug klaidų ir atlygio neužsidirbome,“ – padrikai išbėrė vyras, nuo emocijų net pereidamas į aukštesnį toną.
– „Kaip taip, Lara?“
– „O Dieve! Ir čia viskas? Kam rėkti per visą visatą? Pirmas kartas ar ką?“ – nesidalindama Olego emocijomis pasakė žmona.
– „Praėjusiais metais premijos irgi nebuvo. Ir užpernai, kiek prisimenu, taip pat. Ir nieko – iki šiol gyvi. Ir nuo švenčių neatsisakėme.“
– „Bet mes tikėjomės, supranti? Visi, visas kolektyvas. Aš juk pažadėjau dukrai nupirkti nešiojamąjį kompiuterį, o tau – naują pūkinę striukę. O dabar ką daryti? Net pinigų produktams šventiniam stalui teks ieškoti. Alga išeis kreditams – reikia viską laiku apmokėti.“
– „Nieko baisaus, Olegai. Nupirksi kitą kartą. O Vikai paaiškinsime, kad šeimoje finansiniai sunkumai. Ji jau didelė, viską supras. Taigi nusiramink, brangusis, ir eime vakarieniauti.“
– „Man gėda, tu nesupranti? Gėda prieš jus. Koks aš tėvas ir vyras, jeigu net dovanoms savo šeimai Naujųjų metų proga nesugebėjau uždirbti?“
– „Na, nemanau, kad viskas taip baisu, kaip tu pieši. Šventiniam stalui tai tikrai rasime lėšų,“ – bandė nuraminti vyrą Larisa.
– „Ne, mano brangioji, tu dar ne viską žinai!“ – Olegas vėl prisidengė veidą rankomis nuo užplūdusių emocijų.
– „Kas dar? Ko aš nežinau? Na, atsakyk, nesislėpk.“
– „Lara, atleisk man, bet aš tau nepasakiau… Aš įklimpau į didelius pinigus.“
– „Ką?“ – dabar jau iš tikrųjų nustebo žmona.
– „Kokius pinigus? Ar tu su galva susipykęs?“
– „Ne, su galva man viskas gerai. Supranti, Larisute… Ne, aš negaliu!“
– „Na, išklok, ką pridarei! Greitai!“ – žmona buvo nepalenkiama.
– „Mane apgavo telefoniniai sukčiai. Aš nenorėjau, bet kažkodėl pervedžiau jiems visą savo avansą! Paskui pasiskolinau pinigų iš Ivanyčiaus, kad tu manęs nebartum. Galvojau, kad viską padengsiu naujametine premija. Bet paaiškėjo, kad ir premijos nebus!“ – Olegas bijojo pažiūrėti žmonai į akis, kalbėjo skubiai, lyg automatu.
– „Ir tu man nieko nepasakei po visko, ką pridarei?“ – apstulbo žmona.
– „Tu ką, vaikas? Ar taip galima, Olegai?“
– „Taip išėjo… Bet aš nekaltas.“
– „O štai dabar tikrai laikas nusiminti ir net panikuoti, nes mes su tavimi visiškai… na, supratai! Prieš kelias dienas atidaviau didelę sumą savo tėvams. Paskolinau. Nes buvau tikra, kad kurį laiką išsilaikysime iš tavo algos. Bet dabar suprantu, kad pinigų laukti nėra iš kur,“ – pavargusi tarė Larisa.
– „A-a-a!“ – sušuko Olegas ir įkando į kumštį, kad sulaikytų prasiveržiančią isteriją.
– „Kaip taip? Mūsų laukia badas? Lara, kam tu atidavei pinigus? O mūsų dukra? Tu apie ją pagalvojai?“
– „Baik isterikuoti! Tuos pačius klausimus galiu užduoti tau. Bet mano pinigai, skirtingai nei tavo, grįš į šeimą, nors ir ne iš karto! Kokia prasmė vienas kitą kaltinti? Dabar spręsime, ką daryti. Nors… iš tavęs naudos nulis. Tik pinigus taškyti moki.“
Larisa beviltiškai mostelėjo ranka, nors labiausiai tuo metu norėjo tik vieno – gerai trinktelėti savo vyrui.
Iki Naujųjų metų buvo likusios kelios dienos, o sutuoktinių kortelėse vis dar buvo tuščia.
Pinigų laukti nebuvo iš kur.
Ir jeigu suaugusieji dar galėjo kaip nors ištverti be šventinio stalo, tai dešimtmetei dukrai paaiškinti tai buvo sunku.
Reikėjo skubiai nuspręsti, kaip šiemet sutikti Naujuosius metus.
– „Lara, žinai, mane šįryt staiga aplankė nuostabi mintis,“ – nustebino ją Olegas.
– „Na tikrai? Šiandien ypatinga diena? Ar Venera susijungė su Marsu? Iš kur tavo galvoje atsirado normalios mintys?“ – su sarkazmu paklausė žmona.
– „Na, nereikia, nekabink. Tiesiog paklausyk,“ – tarė vyras, kuris buvo sužavėtas savo sumanymu.
– „Na gerai, brangusis, nustebink. Pastaruoju metu tu tik tuo ir užsiimi.“
– „Ar prisimeni mano tetą Uljaną, kuri gyvena Lipovkoje? Mes dar anksčiau pas juos važiuodavome į svečius, kai Vika buvo maža.“
– „Na, prisimenu. Kas toliau?“ – nesuprasdama žiūrėjo Larisa.
– „Tai va, mes galime pas juos nuvažiuoti per Naujuosius. Pasakysime, kad seniai nesimatėme, pasiilgome giminės. Prisimink, kokius stalus teta Ulia visada dengdavo,“ – su užsidegimu tęsė Olegas.
– „O jie mus kvietė?“ – Larisa bandė grąžinti vyrą į realybę.
– „Ne, nekvietė. Bet mes gi giminės! Turime teisę!“ – atkakliai tvirtino Olegas.
– „Įgriūsime ir Naujuosius sutiksime su jais – su teta ir dėde. Ir sočiai, ir linksmai!“
– „Olegai, paaiškinsiu tau paprastai. Anksčiau mes pas juos važiuodavome todėl, kad tavo teta ir jos vyras mus kviesdavo. Tada buvo gyvi tavo tėvai, o Vikutė buvo maža, juokinga, ir visi ją mėgo pamyluoti. Ir nakvodavome pas tavo tėvus, prisimeni? O pas tetą užeidavome tik į svečius. Porai valandų. Skirtumą pagauni? Bet dabar viskas pasikeitė. Iš kur tu paėmei, kad mums vis dar džiaugsis?“
– „Lara, juk pati prašei, kad ką nors sugalvočiau, aš ir sugalvojau. Pažiūrėkime mano pasiūlymą. Nieko baisaus, kad nekvietė. Taip jau priimta – per Naujuosius visi vieni pas kitus eina į svečius. O mes su tavimi ir Vika atvažiuosime!“
– „Na, nežinau, Olegai. Gal mūsų situacijoje tai ir yra išeitis. Mano tėvai išvažiavo į sanatoriją, pinigus pasiskolinau būtent kelialapiams. Pas juos mes negalėsime. Draugai mūsų nekvietė. Teks rinktis tavo variantą. Važiuoti pas giminę. Svarbiausia, kad ten mus sutiktų padoriai, o neišvarytų lauk.“
—
Gruodžio trisdešimt pirmąją Uljanos namuose jau nuo ryto buvo karšta.
Dideliame puode virė šaltiena, prie šiltos krosnies kilo tešla pyragams, o pati šeimininkė pjaustė daržoves salotoms ir marinavo žąsį, kad vėliau pavaišintų visus, kurie šiandien ateis pas ją švęsti Naujųjų metų.
Kadangi sūnus ir dukra su šeimomis jau seniai gyveno didmiestyje, toli nuo tėvų, ir atvažiuodavo retai, tai ir šį kartą Uljana jų nelaukė.
Todėl šiandien vakare ji pasikvietė visas savo drauges – kaimo moteris, su kuriomis kartu dainavo kaimo chore.
– „Ateikite pas mus. Mano Tolia bus patenkintas,“ – pasiūlė ji draugėms.
– „Ko jums namuose vienoms Naujuosius sutikti? Pas jus vaikai irgi neatvažiuos, ir taip aišku. Jiems dabar nuobodu su mumis, senukais, švęsti.“
– „Ateisime, Uljana, tikrai ateisime! Ačiū tau, kad nusprendei mus visas kartu surinkti!“
Po devintos vakaro pradėjo rinktis svečiai.
Kaimuose nepriimta ateiti tuščiomis rankomis, todėl ant stalo, be šeimininkės pagamintų patiekalų, atsirado sūdyti lašiniai su mėsos sluoksniais, naminė dešra, marinuoti grybai su česnaku ir krapais, rauginti kopūstai su spanguolėmis ir net sūdyti arbūzai.
Šventinis stalas lūžo nuo vaišių.
Tačiau vos tik patenkinti svečiai ir šeimininkai spėjo patogiai susėsti prie stalo, staiga atsivėrė durys, ir į namus kartu su šalčio gūsiais įėjo dar kažkas.
– „Sveiki, teta Ulia ir dėde Tolia!“ – garsiai ištarė nepažįstamas vyras su gauruota kailine kepure.
– „O kas gi čia pas mus atėjo? Kažkaip neatpažįstu,“ – šeimininkė primerkė silpnas akis, eidama prie naujų svečių.
– „Čia mes, teta, Olegas ir Larisa. Ir dukra mūsų su mumis, Viktorija. Štai atvažiavome…“ – nedrąsiai pradėjo vyras, sutrikęs ir nuleidęs akis.
– „Oho! Štai čia tai džiaugsmas! Kaip gi jūs sugalvojote?“ – nustebo teta Uljana.
– „Tolia, eik čia, žiūrėk, kas pas mus atvažiavo! Sutik brangius svečius. Olegai, Larisute, Vikutė!“
Šeimininkai ėmė glėbesčiuoti svečius ir džiugiai kartoti.
– „Šaunuoliai! Koks džiaugsmas! Kaip gerai!“
– „Mes pagalvojome – kodėl gi nenuvažiavus, neaplankius giminės,“ – atsipalaidavusi atsakė Larisa.
– „Teisingai padarėte, kad atvažiavote! Net keista, kad prisiminėte senukus! Eikite, susipažinkite, čia visos mano draugės,“ – pasakė Uljana.
Svečiai nusirengė ir, kiek atsitraukę nuo pirmosios nejaukios akimirkos, priėjo prie gausiai nukrauto stalo.
Olegas buvo teisus, kai sakė žmonai, kad pas tetą stalai visada lūžta nuo maisto.
Dabar tai buvo labai laiku, nes jie jau buvo gerokai išalkę.
Daugiau nei dvi valandas važiavo savo automobiliu per apsnigtą kelią.
– „Atleiskite mus. Čia toks reikalas…“ – sutriko Larisa.
– „Mes taip skubėjome, kad per sumaištį pamiršome Naujųjų metų dovanas. Ruošėmės, rinkomės ir pamiršome.“
– „Oi, tai niekis! Mums ir be dovanų džiugu,“ – gudriai šypsodamasi atsakė teta.
– „Greitai sėskite prie stalo, dabar palydėsime senuosius metus ir linksmas dainas padainuosime.“
Pagaliau visi galėjo pradėti šventinę vaišes.
– „Na štai, Uljana, o tu vis skundiesi, kad vaikai tave pamiršo, niekas pas jus neatvažiuoja. O čia žiūrėk – pats sūnėnas su šeima atvažiavo. Nuodėmė tau skųstis, ar ne?“ – džiaugėsi draugės už svetingą šeimininkę.
Kai visi jau buvo sotūs ir gerokai įkaušę, šeimininkė prisėdo prie Larisos.
– „O pasakyk man tiesą, Larisute,“ – gudriai primerkusi akis, tyliai paklausė ji sūnėno žmonos.
– „Kas jus privertė per pačią šventę į tokią glūdumą atvažiuoti?“
– „Pasiilgome. Seniai pas jus nebuvome, tai ir nusprendėme aplankyti,“ – slėpdama akis ištarė Larisa.
Bet paskui, pagalvojusi, pridūrė.
– „Ne, žinoma, ne! Viskas ne taip, tetule. Mes su Olegu ant nulio. Taip išėjo, kad prieš Naujuosius likome visai be pinigų. Ir dar skolose. Štai mes ir prisiminėme, kad pas jus visada stalai lūžta nuo maisto. Jūs labai svetinga, teta Ulia! Ir maloni. Kaip ir visi, turbūt, čia pas jus.“
– „Na ir gerai, kad atvažiavote! Koks skirtumas, kas jus privertė atvažiuoti. Mums su vyru vis tiek malonu!“ – apkabino Larisą šeimininkė.
– „O mes kitą kartą jus pas save pasikviesime. Bet, žinote, pas jus čia taip smagu, patikinu – tokio linksmo Naujųjų metų dar niekada nebuvau turėjusi! O jūsų draugės – tiesiog ugnis, nepaisant amžiaus. Tokios užvedėjos! Ir dainuoja, ir šoka, ir eilėraščius skaito!“
– „Taip, jos pas mane tokios – artistės!“
Svečiai išvažiavo tik po dviejų dienų.
Pirmą sausio dieną šeimininkai jų namo neišleido.
Dar buvo suplanuota daug linksmų dalykų: su rogėmis nuo stataus upės kranto nusileisti tiesiai ant ledo, nueiti prie didelės kaimo eglės.
Ji augo pačiame centre, ir visi gyventojai vakare ten susirinkdavo ir linksmindavosi iš širdies.
Olegas ir Larisa išvažiavo namo pailsėję ir laimingi.
– „Kitą kartą nelaukite, kol ant nulio atsidursite, atvažiuokite šiaip sau,“ – šypsodamiesi palydėjo juos šeimininkai.
– „Būtinai atvažiuosime! Ir jūs pas mus atvažiuokite!“ – jau iš mašinos, atsidarę langus, šaukė svečiai.
Į miestą jie vežėsi kelis didžiulius krepšius kaimiškų produktų ir vaišių.
Geri žmonės – vyro giminės!
