Kokia nesąmonė! – netikėjo buvęs vyras.
– Nekalbėk kvailysčių!
Kaip tai – tu manęs atgal neįleisi?
Manęs!
Vitalijus nustebusiu veidu stovėjo savo buvusio buto tarpduryje.
– Kvailystes dabar kalbi tu.
Ir ko čia atvilkai, a?
Kur tai parašyta, kokiuose įstatymuose, kad visokie morališkai sugedę š…džiai, pasilinksminę į valias šone, turėtų bent kokią teisę grįžti pas buvusias žmonas? – stebėjosi Liliana.
– Lile, nedaryk kvailysčių.
Įleisi mane atgal, niekur nedingsi! – atkakliai kartojo Vitalijus.
Tu ką, jau viską pamiršai?
– Ne, aš nieko nepamiršau.
Puikiai prisimenu, kaip tu nubėgai paskui jauną, beprotę gražuolę, pamiršęs viską pasaulyje, – išdidžiai šyptelėjusi tarė buvusi žmona.
– O tu ko čia etiketes klijuoji?
Kokia ji tau beprotė, a? – įsižeidė Vitalijus, akimirkai primiršęs, ko čia atėjo.
– O tai kokia gi?
Rado ko pavydėti, jauna kvailė.
Laimės prisigriebė visą vagoną.
Bet matau, greitai praregėjo, jei tu vėl čia.
– Kalbėk, bet ir galvok! – Vitalijus pasitempė.
Aš tavo teisėtas vyras…
– Buvai! – su neslepiamu džiaugsmu sušuko moteris.
– Na, tai nesunku pataisyti.
Kartojų – aš tavo vyras, su kuriuo pragyventa beveik dvidešimt metų.
Mes turime du vaikus – to iš mūsų gyvenimo tu niekaip neišbrauksi.
Taigi, liaukis kvailioti ir denk stalą.
Pažymėsime mano sugrįžimą.
Vitalijus įnešė į butą didelį lagaminą ir sportinį krepšį, nekreipdamas dėmesio į Lilios protestus.
– Nesiblaškyk, nesiblaškyk!
Pamiršai, kieno čia butas? – griežtai paklausė Vitalijus, kritiškai apžiūrinėdamas save veidrodyje prieškambaryje.
– Ne, kodėl turėčiau pamiršti?
Tai mūsų bendras butas, kurį dabar bandau parduoti, kad pinigus pasidalytume.
Tu pats to norėjai, kai išėjai, – priminė Liliana buvusiam vyrui.
Reikalavai, šaukei, tvirtinai, kad reikia padaryti greitai.
– Na, dar nepardavei.
Ir ačiū Dievui!
Dabar jau ir nereikia parduoti.
O šitas butas mano, aišku tau? – užtikrintai pasakė Vitalijus.
– Mūsų.
– Ne, mano!
Ir tu tai puikiai žinai, brangioji, todėl neturi jokios teisės manęs čia neįleisti.
– Mes juk pirkome jį santuokoje, – nustebo Lilė, jau spėjusi primiršti įžūlų buvusio vyro būdą.
– Dar pasakyk, kad ir tu prisidėjai prie pirkimo, – ciniškai šyptelėjo jis.
Neva visą savo menką algą atidavei.
Nesijuokink!
Be manęs tu su savo eilinės buhalterės atlyginimu net šuns būdos nebūtum nusipirkusi.
O aš jau tada mūsų gamykloje turėjau gerą pareigą.
Ir visada parnešdavau tau padorius pinigus.
Taip mes kadaise ir nusprendėme, kad reikia iš tavo kambarėlio komunalkėje persikelti į normalų butą.
Ir nusipirkome šitą butą.
Pamiršai?
– Ne, nepamiršau.
Su atmintimi pas mane viskas puikiai.
Tik pinigai iš mano kambario nuomos, o vėliau ir pardavimo, ir buvo čia įdėti.
Taigi nereikia man čia aiškinti apie mūsų algų skirtumus.
Aš irgi skaičiuoti moku, ne kvailesnė už tave, tokį „protingą“.
– Oho, kaip tu prakalbai!
Pažiūrėk, kokia drąsi be manęs tapai, visiškai palaida, – nepatenkintu tonu, suraukęs antakius tarė Vitalijus.
– Klausyk, jei tau nėra kur gyventi, išsinuomok kambarį arba eik į viešbutį, jei čia taip giriiesi savo pajamomis.
Butą parduosiu ir viskas, daugiau mūsų niekas nesieja.
O gyventi kartu mes nebegyvensime.
Tai apskritai kažkokia nesąmonė! – piktai tarė Lilė, su nuostaba ir net panieka žiūrėdama į Vitalijų.
– Dar kaip gyvensime!
Ir nesiginčyk.
O mūsų vaikai dar padėkos už tai, – pasididžiuodamas pareiškė Vitalijus ir pastatė Lilę prieš faktą.
– Ne, nepadėkos.
Jie mano pusėje.
O su tavimi net kalbėti nenori, – su malonumu konstatavo Liliana.
– Aišku…
Tu juos nuteikei prieš mane, prieš tikrą jų tėvą!
Be manęs jūs čia visai išsišokote, tvarką pamiršote.
Na, aš greitai ją įvesiu, – pagrasino buvęs.
– Vargu, – patikino moteris.
Veltui tu visa tai pradėjai, Vitalijau.
Jei tave Maška išmetė, tai ir čia tau niekas nenusimato.
Aš tavęs atleisti neketinu, daugiau su tavimi negyvensiu, ir tai visiškas absurdas.
Mes išsiskyrėme, ir mano gyvenimas dabar kitoks.
– Ką?
Tavo gyvenimas kitoks?
Nejuokink mano žilų plaukų!
Tu seniai save veidrodyje matei?
Liliuk, net jaunystėje tu grožiu nespindėjai, ir čia dar švelniai pasakyta.
O dabar, keturiasdešimties, tuo labiau!
Turėtum man dėkoti, kad šalia verto vyro sutiksi senatvę, – Vitalijus stebino savo cinizmu.
– Ir vis dėlto aš tvirtinu, kad turiu asmeninį gyvenimą, kuris tavęs dabar visiškai neliečia, – ramiai atkirto Lilė.
– Koks dar asmeninis gyvenimas?
Ką tu čia kliedi?
Aš tave prieš dvidešimt metų iš gailesčio vedžiau.
Pagailėjau kvailutės.
Galvojau: na, kam tokia negražuolė bus reikalinga.
Tave, galima sakyti, laimingą padariau.
O tu nedėkinga, nė karto man už tai nepadėkojai.
Taip ir būtum sėdėjusi senmerge, – toliau žemino buvusią žmoną Vitalijus.
– O, žinoma!
Vėl savo amplua – pasaulinis geradaris, globėjas ir šventasis!
Užšokai ant mėgstamos temos.
O aš jau spėjau pamiršti, kaip tu moki save mylimą girti.
– Lile, gana, a?
Iškvėpk ir pradėk džiaugtis, kad vyras pas tave sugrįžo.
Vadinasi, ne viskas tavyje blogai.
Gera tu žmona – štai ką tai reiškia! – Vitalijus plačiai nusišypsojo, pasitaisydamas savo tankius banguotus plaukus.
Liliana net nusijuokė, žiūrėdama į jį.
– Neveikia man tavo kerai, suvedžiotojau!
Viskas, gali atsipalaiduoti ir nešvaistyti jėgų bei laiko.
– Tu tikrai nusprendei likusį gyvenimą vienatvėje praleisti?
Juk mes dar tokie jauni ir galėtume visai neblogai nugyventi antrąją savo gyvenimo pusę.
Pavyzdžiui, keliauti.
Na?
Kaip tau tai skamba?
Išvažiuoti prie jūros, nori?
Ar dar kur nors toliau, kartą, o gal ir du kartus per metus.
Mūsų vaikai jau suaugę, aš gerai uždirbu, tad galėsime sau tai leisti.
Draugės tau dar pavydės.
Arba nusipirksim namą už miesto.
Šitą butą parduosim ir nusipirksim.
Liliuk, kaip tau idėja?
Vaikai, anūkai, kai gims, – visi pas mus važiuos.
Na, pagalvok, ko tu atsisakai.
– Tokia sau idėja.
Nors visa tai tu gali įgyvendinti ir be manęs, su kokia nors kita moterimi.
– Man nereikia jokios kitos.
Aš turiu žmoną, teisėtą, – užsispyrė Vitalijus.
– Aš tau ne žmona!
Atstok nuo manęs, dėl Dievo!
Prisiklijuoji kaip varnalėša.
– Aš noriu valgyti, – vyras įžūliai nuėjo į virtuvę.
Tai maitink mane ir baik spardytis.
Aš jau įvertinau tavo įsižeidimo mastą, bet viskam yra riba, žinok!
Gana!
Vitalijus net spėjo pažiūrėti, kas pas Lilianą puoduose.
Bet tuo metu suskambo mobilusis.
– Taip, – atsakė moteris ir nusišypsojo.
Ir aš džiaugiuosi tave girdėdama.
Atvažiuok, žinoma!
Tik turiu tave perspėti – čia atsirado viena nenumatyta aplinkybė.
Taip, jis.
Kaip tu ir manei.
– Kas dar tau skambina? – pavydžiai paklausė buvęs vyras.
– Tai mano mylimas vyras, – ramiai atsakė Liliana.
– Oi, tik nereikia!
Nesijuokink manęs!
Kam tu reikalinga – sena, negraži boba!
Nebent koks nors sukčius dėl buto tave nusitaikė.
Bet tegul žino – šitas butas mano! – suriko Vitalijus.
– Dieve, koks tu juokingas!
Turtuolis su puse dviejų kambarių buto.
O kam aš reikalinga, tu greitai sužinosi.
Jis dabar važiuoja pas mane, čia.
– Baik tą cirką, Lile.
Tu mane jau išvarginai, na tikrai!
Tikriausiai skambino kuri nors tavo draugė, o tu čia man į akis meluoji apie vyrą.
Niekam tu nereikalinga! – išdidžiai pažvelgė Vitalijus į besišypsančią moterį.
– Na, na…
Guoskis iliuzijomis.
Pasipūtęs kalakutas.
– Aš tau…
Gerbk vyrą, – pagrasino pirštu Vitalijus.
Po dvidešimties minučių suskambo durų skambutis.
– Aš pats!
Pats atidarysiu, čia mano butas! – sušuko Vitalijus ir puolė į prieškambarį.
Koks buvo jo nustebimas, kai tarpduryje jis pamatė savo tiesioginį viršininką – gamyklos, kurioje Vitalijus jau daug metų dirbo vyriausiuoju inžinieriumi, direktoriaus pavaduotoją.
– O, Dmitrijau Ivanovičiau!
Koks netikėtas, bet malonus susitikimas!
Užeikite, užeikite!
Džiaugiuosi jus matydamas.
O kodėl nusprendėte pas mane į namus užsukti?
Gal naują pareigybę norite man pasiūlyti, a? – plačiai šypsodamasis paklausė vyras.
Apie tai galima ir darbo kabinete pasikalbėti.
Štai, Lile, matai, kaip mane vadovybė vertina!
Namo važiuoja, kad apie darbą pasikalbėtų.
– Aš ne pas tave.
Ir, kiek man žinoma, Vitalijau, tu čia jau metus nebegyveni.
Todėl pasitrauk ir leisk man praeiti.
– Ne pas mane? – Vitalijus išbalęs.
Jūs dabar juokaujate, Dmitrijau Ivanovičiau?
O pas ką tada, jei ne pas mane, vyriausiąjį inžinierių?
Ne pas ją gi – eilinę specialistę, pilką pelytę iš buhalterijos?
Vitalijus sutrikęs pažvelgė į buvusią žmoną.
– Taip, aš atvažiavau pas mylimą moterį.
Sveika, Lilenka, – ištaręs šiuos žodžius Dmitrijus Ivanovičius apkabino Vitalijaus buvusią žmoną ir net pabučiavo ją į skruostą.
– Pas ją? – apstulbo vyras, matydamas, kaip jo viršininkas meilinasi jo buvusiai žmonai.
– Taip, pas ją.
Aš jai pasipiršau, ir Liliana sutiko, už ką esu jai be galo dėkingas.
Dmitrijus Ivanovičius ir buvusioji žiūrėjo vienas į kitą įsimylėjusiomis akimis.
– Tai jūs ką?
Čia mane vaidinate? – netikėjo tuo, kas vyksta, Vitalijus.
– Ne, kodėl gi.
Aš esu našlys jau trejus metus.
O Lilečka išsiskyrusi.
Aš, Vitalka, jau seniai atkreipiau dėmesį į tavo žmoną, visada ja žavėjausi.
O kai sužinojau, kad tu, kv…lys, ją palikai, nelaukiau.
Ir dabar mes kartu.
– Negali būti! – netikėjo pritrenktas Vitalijus.
– Gali, gali.
O tu elkis pagarbiai.
Nepamiršk, kad esi savo tiesioginio viršininko ir jo būsimos žmonos akivaizdoje.
Tai čiupk savo lagaminus ir neškis iš čia.
– A… – pabandė kažką pasakyti Vitalijus.
– O jei piktinsiesi ir savo teises čia ginsi, aš tave atleisiu.
Taip, štai taip.
Rasiu už ką, patikėk.
– Kaip gi…
O butas?
Mano… mūsų?
– Lilė butą parduos, mums jo nereikės.
Mes gyvensime mano name.
Ji tau atiduos pinigus iš pardavimo, kaip ir susitarėte skirdamiesi.
Bet dabar tau, Vitalijau, čia visiškai nėra ką veikti.
Taigi neskelk skandalo.
Tu juk supranti, kad tuo tik sau blogiau pasidarysi.
Ir apie naują pareigybę pamiršk.
Tu jos nevertas.
Bet kurią akimirką gali viską sugriauti.
Vitalijus išėjo su krepšiu ir lagaminu iš savo buvusio laiptinės ir nuėjo ieškoti, kur prisiglausti.
Jis dar nežinojo, kur jam eiti.
Galvoje viskas maišėsi, jis negalėjo patikėti tuo, kas įvyko.
Jo sąmonėje dabar buvo tik viena mintis – kad direktoriaus pavaduotojas kažką rado jo Lylkoje, toje negražioje ir senojoje moteryje, kuri turėjo sėdėti ir laukti, kol jis, Vitalijus, grįš namo.
Štai klausimas.
