— Mama jau susitarė, kas jame gyvens po remonto, — pasipiktino vyras.
Alina lėtai pakėlė akis nuo dokumentų.
Ant stalo gulėjo atverstas aplankas su EGRN išrašu, paveldėjimo dokumentu ir preliminaria sutartimi su nekilnojamojo turto agentūra.
Šalia gulėjo užrašų knygelė su skaičiavimais ir rašiklis, kurį ji paskutines dešimt minučių nesąmoningai sukiojo tarp pirštų.
Dar ryte viskas atrodė aišku ir ramu.
Ji galutinai nusprendė parduoti studijos tipo butą.
Be abejonių.
Be diskusijų.
Be svetimų patarimų.
Tačiau dabar tarpduryje stovėjo Vladas, o jo veido išraiška iš karto sugadino visą vakarą.
Jis net nenusivilko striukės.
Tik taip trenkė lauko durimis, kad prieškambaryje sudrebėjo veidrodis.
— Ar tu apskritai girdėjai, ką pasakiau? — susierzinęs metė jis.
Alina tylėdama užvertė aplanką.
Atsargiai.
Be staigių judesių.
Tarsi būtent ši ramybė vyrą erzintų labiausiai.
— Nuo kada tavo motina sprendžia, ką daryti su mano butu? — ramiai paklausė ji.
Vladas truktelėjo smakru.
— Tik nepradėk.
— Aš dar net nepradėjau.
— Ten jau viskas nuspręsta!
— Žmonėms pažadėtas būstas!
— Mama susitarė su pažįstamais!
Alina kelias sekundes žiūrėjo į vyrą, tarsi bandydama suprasti, ar jis rimtai tai pasakė, ar pats nesuvokė, kaip beprotiškai skamba jo žodžiai.
Tada ji lėtai atsilošė kėdėje.
— Vadinasi, tavo motina surado gyventojus mano butui dar prieš manęs paklausdama?
— Niekas nesiruošė iš tavęs jo atimti!
— Kodėl tu iš karto taip užsivedi?
Alinos skruostas truktelėjo.
Ji staigiai pakilo nuo stalo.
— Vladai, tai studijos tipo butas, kurį gavau po tetos mirties.
— Gavau aš asmeniškai.
— Paveldėjau.
— Tu puikiai tai žinai.
— Ir kas iš to?
— Mes šeima!
— Nenaudok šios frazės, kai tau reikia pridengti svetimą įžūlumą.
Jis garsiai iškvėpė ir persibraukė delnu per plaukus.
— Tu tyčia viską apsunkini.
— Ne.
— Tiesiog pirmą kartą girdžiu, kad mano bute jau nuspręsta ką nors apgyvendinti be mano žinios.
Vladas priėjo arčiau stalo.
— Ten gyvens Larisa su sūnumi.
— Kas ta Larisa?
— Mamos draugė.
Alina trumpai šyptelėjo.
Tyliai.
Be džiaugsmo.
— Nuostabu.
— Vadinasi, tavo motina jau dalija svetimą nekilnojamąjį turtą savo pažįstamiems.
— Žmogus pateko į sunkią padėtį!
— O aš nenoriu išlaikyti svetimų žmonių.
— Niekas tavęs neprašo jų išlaikyti!
— Tikrai? — Alina pažvelgė vyrui tiesiai į akis.
— O kas turės daryti remontą?
Vladas nusuko žvilgsnį.
Ir to pakako.
Ji iš karto viską suprato.
— Tik nepradėk… — pro sukąstus dantis ištarė jis.
— Ne, tai tu nepradėk.
— Tavo motina jau nusprendė, kas ten gyvens.
— Dabar dar paaiškės, kad ir remontą turiu apmokėti aš?
Jis tylėjo.
To visiškai pakako.
Alina lėtai linktelėjo.
— Nuostabu.
— Ten reikia tik kosmetinio remonto.
— Už mano pinigus?
— Juk turi šį butą!
— O tavo motina turi įprotį svetimą turtą laikyti savu!
Vladas staigiai trenkė delnu į stalą.
— Užteks šaukti ant mano motinos!
Alina net nekrūptelėjo.
Tik pažvelgė į jo ranką.
Paskui ramiai pasakė:
— Iš mano buto dabar bandoma padaryti nemokamą būstą pašaliniams žmonėms.
— Ir tu dar stebiesi mano reakcija?
Jis pradėjo vaikščioti po kambarį.
Jo žingsniai buvo sunkūs.
Staigūs.
Tarsi šioje situacijoje auka būtų jis.
— Normalūs žmonės padeda giminaičiams!
— Larisa nėra giminaitė.
— Mamai ji kaip sesuo!
— Tuomet tegul tavo motina apgyvendina ją pas save.
Vladas staigiai sustojo.
— Mamos butas mažas.
— O mano, vadinasi, nereikalingas?
Jis susierzinęs šyptelėjo.
— Žinoma.
— Juk vis tiek ketinai jį parduoti.
— Būtent.
— Parduoti.
— O ne paaukoti labdarai.
Kambaryje įsivyravo tyla.
Iš gatvės sklido automobilių triukšmas.
Kažkur viršuje garsiai trinktelėjo durys.
Alina priėjo prie lango ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.
Ją jau pradėjo purtyti iš pykčio, tačiau balsas išliko ramus.
Ir ši ramybė Vladą gąsdino labiau nei šauksmas.
— Ar tu bent supranti, kaip visa tai atrodo? — paklausė ji.
— Kaip?
— Lyg jūs viską nusprendėte man už nugaros.
— Niekas nieko nenusprendė!
— Vladai, tavo motina jau pažadėjo butą kitiems žmonėms!
— Nes ji buvo įsitikinusi, kad tu nekelsi scenos!
Alina staigiai atsisuko.
— Scenos?!
Jis suprato pasakęs per daug, tačiau trauktis neketino.
— Taip!
— Nes nenormalu taip įsikibti į tuščią studijos tipo butą!
— Jis nėra tuščias!
— Jis mano!
— Ir kas?
— Tu juk ten net negyveni!
— Todėl tavo motina nusprendė, kad gali ten apgyvendinti bet ką?!
Vladas sukando žandikaulį.
— Tu tapai kažkokia godi.
Alinos antakiai lėtai pakilo.
— Godi?
— Taip!
— Viskas tik tavo ir tavo!
Ji kelias sekundes tylėjo.
Tada priėjo prie stalo ir paėmė aplanką.
— Gerai.
— Tuomet prisiminkime.
Ji pradėjo lenkti pirštus.
— Studijos tipo butas yra mano.
— Gavau jį paveldėjusi.
— Automobilį nusipirkau dar prieš santuoką.
— Pradiniam įnašui už šį butą tavo motina nedavė nė kapeikos.
— O dabar man aiškinama, kad privalau atiduoti nekilnojamąjį turtą kažkokiai nepažįstamai Larisai vien todėl, kad kažkam taip patogu?
— Neišversk visko aukštyn kojomis!
— O kaip dar tai pavadinti?
Jis vėl pakėlė balsą.
— Žmonės tiesiog norėjo ten pagyventi laikinai!
— Kiek truks tas „laikinai“?
— Kol sūnus baigs koledžą.
Alina net nusijuokė.
Trumpai.
Nervingai.
— Tu rimtai?
— O kas čia tokio?!
— Vladai, tai keleri metai!
Jis išskėtė rankas taip, tarsi ji nesuprastų savaime suprantamų dalykų.
— Ir kas?
— Tau gaila?
— Taip.
Atsakymas nuskambėjo taip greitai ir ramiai, kad Vladas sustingo.
— Taip, man gaila.
— Nes tai mano butas.
— Ir aš neketinu apmokėti svetimo gyvenimo.
Jis žiūrėjo į ją taip, tarsi būtų pamatęs pirmą kartą.
— Vadinasi, štai kokia tu…
Alina lėtai padėjo aplanką atgal ant stalo.
— Ne.
— Tiesiog anksčiau per ilgai tylėjau.
Jis nervingai šyptelėjo.
— Žinoma.
— Dabar nusprendei parodyti charakterį.
— Ne.
— Nusprendžiau nutraukti šį cirką.
Vladas staigiai pagriebė dokumentus nuo stalo.
— Jokio pardavimo nebus!
Alina akimirksniu žengė prie jo.
— Padėk dokumentus.
— Ne!
— Vladai.
— Pasakiau — ne!
Jis taip stipriai spaudė dokumentus, kad lapai jo rankoje susiglamžė.
Alina žiūrėjo į vyrą ir staiga labai aiškiai suprato vieną paprastą dalyką.
Jis apskritai nelaikė šio studijos tipo buto jos nuosavybe.
Nei jis.
Nei jo motina.
Jiems tai jau seniai buvo „šeimos išteklius“, kuriuo galima laisvai disponuoti.
Apgyvendinti kitus žmones.
Reikalauti remonto.
Dalinti pažadus.
O jos nuomonė šioje schemoje pasirodė nereikalinga.
Ir būtent tai smogė skaudžiausiai.
Ne pats butas.
Ne skandalas.
O jausmas, kad ji paprasčiausiai buvo išbraukta iš sprendimų dėl savo pačios gyvenimo.
— Atiduok dokumentus, — tyliai pasakė ji.
— Ne, kol nenusiraminsi.
Alina tylėdama išsitraukė telefoną.
Vladas suraukė antakius.
— Ką darai?
— Skambinu policijai.
Jis net atsitraukė.
— Ar išprotėjai?!
— Ne.
— O štai tu dabar laikai mano dokumentus ir keli skandalą mano bute.
— Tik pabandyk!
Ji jau rinko numerį.
Tą akimirką Vladas staigiai metė aplanką atgal ant stalo.
Lapai išsibarstė ant grindų.
— Nenormali! — suriko jis.
Alina pažvelgė į išmėtytus dokumentus.
Paskui pakėlė akis į vyrą.
Ir labai ramiai ištarė:
— Rinkis daiktus.
Vladas sumirksėjo.
— Ką?
— Puikiai girdėjai.
— Tu mane išvarai dėl buto?!
— Ne.
— Dėl to, kad kartu su savo motina nusprendei valdyti mano gyvenimą.
Jis nervingai nusijuokė.
— Niekur aš neisiu.
Alina lėtai linktelėjo.
— Gerai.
Ji vėl paėmė telefoną.
Šį kartą Vladas jau suprato, kad ji negrasina tuščiai.
— Tu rimtai iškviesi policiją?
— Visiškai rimtai.
— Dėl buitinio ginčo?!
— Ne.
— Dėl vyro, kuris savininkei pareikalavus atsisako palikti jos butą.
Jis kelias sekundes žiūrėjo į ją.
Tada piktai pagriebė nuo kėdės striukę.
— Vėliau dėl to gailėsiesi.
— Ne.
— Mama buvo teisi dėl tavęs.
— Puiku.
— Štai pas ją ir važiuok.
Jis priėjo beveik visai arti.
— Manai, kad esi kažkuo ypatinga dėl savo studijos tipo buto?
Alina pakėlė akis.
— Ne.
— Tiesiog esu vienintelis žmogus šiame bute, kuris supranta, kas yra ribos.
Vladas truktelėjo durų rankeną.
Tačiau prieš išeidamas vis dėlto atsisuko.
— Larisa jau pradėjo ruoštis persikraustymui.
— Tuomet patariu jai skubiai ieškoti kito būsto.
Jis išėjo ir vėl trenkė durimis.
Šį kartą dar garsiau.
Alina liko viena kambario viduryje.
Kelias sekundes stovėjo nejudėdama.
Tada lėtai atsisėdo ant kėdės.
Jos rankos drebėjo.
Ji pirštais suspaudė nosies tiltelį ir užsimerkė.
Galvoje ūžė.
Ne iš baimės.
Iš įniršio.
Nes visa tai vyko ne pirmą mėnesį.
Tiesiog anksčiau ji daug ką praleisdavo pro ausis.
Kai anyta sakydavo:
— Studijos tipo butą reikėtų šiek tiek atnaujinti.
Kai staiga prasidėdavo kalbos:
— Ten geras ir ramus rajonas.
Kai Vladas kartą paklausė:
— Ar tikrai nusprendei parduoti?
Tada Alina dar nesuprato, kad jie jau turėjo paruoštą planą.
Be jos.
Ji staigiai atsistojo ir pradėjo rinkti nuo grindų dokumentus.
Ant vieno lapo buvo likęs Vlado bato pėdsakas.
Ir kažkodėl būtent tai galutinai ją palaužė.
Ji žiūrėjo į purviną atspaudą ir jautė, kaip ima kaisti veidas.
Tarsi šis pėdsakas būtų tobulas viso to, kas vyko, simbolis.
Svetimi žmonės jau buvo įžengę į jos nuosavybę purvinais batais.
Po keturiasdešimties minučių suskambo telefonas.
Anyta.
Alina net nenustebo.
Atsiliepė iš karto.
— Ką tu čia iškrėtei? — net nepasisveikinusi pradėjo Galina Pavlovna.
— Labas vakaras.
— Tik nereikia man čia!
— Vladas parvažiavo kaip svetimas žmogus!
— Vadinasi, tam buvo priežastis.
— Tu išvarei vyrą iš namų dėl kažkokio buto?!
— Dėl to, kad jūs nusprendėte disponuoti mano nekilnojamuoju turtu.
Anyta susierzinusi prunkštelėjo.
— Niekas niekuo nedisponavo!
— Tikrai?
— Tuomet kam ieškojote ten gyventojų?
— Nes butas neturi stovėti tuščias!
Alina priėjo prie lango.
Lauke dulksnojo.
Žmonės skubėjo palei namą, gobtuvais prisidengę galvas.
O jos viduje darėsi vis šalčiau.
— Galina Pavlovna, ar jūs apskritai suprantate, kaip tai nenormalu?
— Nenormalus yra tavo godumas!
— Mano godumas yra noras pačiai spręsti, ką daryti su savo turtu?
— Šeimoje viskas turi būti bendra!
Alina pavargusi užsimerkė.
Ir vėl.
Vėl ši patogi frazė, kuria bandoma pateisinti bet kokį įsibrovimą.
— Ne, — ramiai pasakė ji.
— Paveldėtas turtas netampa bendras.
Kitame laido gale įsivyravo tyla.
Tada anyta prabilo dar griežčiau:
— Tu tyčia viską griauni.
— Ne.
— Aš tiesiog laiku jus sustabdžiau.
— Žmonės jau tikėjosi gauti šį butą!
— O manęs kas nors klausė?
— Vladas yra tavo vyras!
— Tai nepadaro jo mano studijos tipo buto savininku.
Anyta pakėlė balsą:
— Kaip tu apskritai su mumis kalbi?!
Alina netikėtai nusišypsojo.
Šaltai.
Pavargusi.
— Pagaliau normaliai.
Ir nutraukė pokalbį.
Telefonas beveik iš karto vėl pradėjo vibruoti.
Paskui dar kartą.
Ir dar.
Ji apvertė telefoną ekranu žemyn.
Gana.
Šiandienai tikrai gana.
Ryte Alina pabudo nuo durų skambučio.
Laikrodis rodė pusę devynių.
Ji iš karto suprato, kas ten.
Net nereikėjo žiūrėti pro akutę.
Anyta.
Žinoma.
Galina Pavlovna stovėjo koridoriuje taip, tarsi būtų atėjusi į rimtas derybas.
Šalia jos stovėjo Vladas.
Niūrus.
Neišsimiegojęs.
Ir jau susierzinęs.
Alina pravėrė duris tik tiek, kad galėtų pati išeiti į laiptinę.
— Mes užeisime, — pareiškė anyta.
— Ne.
Ji net sutriko.
— Ką reiškia „ne“?
— Tai reiškia, kad nenoriu jūsų matyti savo namuose.
Vladas žengė pirmyn.
— Alina, užteks vaidinti teatrą.
Ji pažvelgė į vyrą.
Tada nukreipė žvilgsnį į jo motiną.
Ir staiga labai ramiai pasakė:
— Raktus.
— Ką?
— Vladai, padėk buto raktus man į delną.
Jis suraukė antakius.
— Rimtai?
— Visiškai rimtai.
— Aš čia gyvenu.
— Jau nebe.
Anyta skėstelėjo rankomis.
— Tu visai sąžinę praradai!
Alina staigiai atsisuko į ją.
— Ne.
— Tai jūs praradote ribų suvokimą.
Galina Pavlovna pravėrė burną, tačiau Alina jau tęsė:
— Jūs suradote gyventojus.
— Suplanavote remontą.
— Nusprendėte mano buto likimą.
— O dabar dar atėjote reikalauti, kad įleisčiau jus į savo namus?
Vladas taip staigiai įkišo ranką į kišenę, tarsi norėtų kažką įrodyti pats sau.
Raktų ryšulys sužvangėjo jo delne.
Kelias sekundes jis žiūrėjo į ją.
Tada susierzinęs įdėjo raktus Alinai į ranką.
— Patenkinta?
Ji ramiai įsidėjo raktus į kišenę.
— Dabar taip.
Anyta iš pykčio išbalo.
— Dar atšliaušiesi prašyti atleidimo!
Alina lėtai papurtė galvą.
— Ne.
— O štai jūs dabar turėsite paaiškinti savo Larisai, kodėl butas staiga dingo.
Ir uždarė duris tiesiai jiems prieš nosį.
Be šauksmų.
Be isterijos.
Tačiau būtent šis ramus taškas jiems buvo pats skaudžiausias smūgis.
